<p>Japonijoje gyvenantis budistų vienuolis Genshinas Fujinami (56) - maratono nugalėtojas. Tačiau jis įveikė ne eilinį maratoną – šis vienuolis per aštuonerius metus kalnų takais bėgo net tūkstantį dienų. Per pastaruosius 130 metų šį išbandymą įveikė vos 45 žmonės. G.Fujinami atskleidžia, kad tai yra ne tik milžiniškas fizinis ir psichologinis išbandymas žmogaus kūnui, bet ir tam tikra meditacijos forma.</p>
<p><strong>Bėga tūkstantį dienų</strong></p>
<p>Netoli senosios Japonijos sostinės Kijoto esančiuose kalnuose gyvena vienuolių budistų bendruomenė, kadaise į šalį atvykusi iš Kinijos. Galbūt šios bendruomenės gyvenimo būdas niekuo nesiskirtų nuo kitų panašių bendruomenių, jei ne senovinis fizinių ir psichologinių jėgų išbandymo ritualas, kuris vadinasi „kelionė aplink kalną“.</p>
<p>Genshinas Fujinami – vienas iš nedaugelio, įveikusių visą „kelionę aplink kalną“. Šį ritualą, kurį Vakarų žiniasklaida pavadino nepaprastu maratonu, per pastaruosius 130 metų nuo pradžių iki galo be G.Fujinami įveikė vos 45 vyrai. Tuo stebėtis nereikia – maratono sąlygos norintiems jame dalyvauti vienuoliams yra išties neeilinis išbandymas.</p>
<p><br />„Per aštuonerius metus iš viso bėgama net tūkstantį dienų. Maratone dalyvaujantis vienuolis kasmet privalo įveikti tam tikrą atkarpą. Pirmuosius trejus metus siaurais kalnų takeliais per dieną jis nubėga maždaug po 30 km. Bėgama 100 dienų iš eilės. Ketvirtaisiais ir penktaisiais maratono metais bėgikas turi nubėgti taip pat po 30 km per dieną, tačiau bėgama jau po du šimtus dienų per metus.</p>
<p>Šeštaisiais bėgimo metais per dieną jis turi nubėgti po 60 km, bėgdamas šimtą dienų per metus“, – maratono eigą nusako G.Fujinami. - Tačiau tai dar ne sunkiausia atkarpa. Septintaisiais metais dalyvis kasdien turi įveikti maždaug po 84 km per dieną, bėgdamas po tokį atstumą 100 dienų iš eilės. Paskutiniaisiais, aštuntaisiais, metais maratonininkas jau gali savotiškai atsikvėpti –kasdien turi įveikti 30 km, bėgdamas 100 dienų iš eilės.“</p>
<p><strong>Sąlygos – neeilinės</strong></p>
<p>„Dar viena užduotis maratono dalyviui – bėgimas naktį. Pirmaisiais metais jis keliasi maždaug pusę dviejų nakties ir bėga iki devintos ryto. Tačiau dienos metu jis nesiilsi, nes turi dirbti įvairius darbus, numatytus jo, kaip vienuolio, pareigose. Tačiau ir toks reikalavimas – dar ne viskas. Tiems, kas įveikia šešis pirmuosius maratono etapus ir jiems lieka vos du, turi atlikti specialų ritualą, kurį sudaro maldos ir pasninkas. Maratono dalyvis taip pat negali miegoti net keletą parų, per kurias privalo melstis. Tik po to vėl leidžiama tęsti bėgimą“, – apie Vakarų pasaulyje neįprastus reikalavimus pasakoja Japonijoje gyvenantis vienuolis.</p>
<p>Oro sąlygos, kurios kalnuotose vietovėse gan permainingos, taip pat neturi būti kliūtimi maratoną įveikti pasiryžusiam vienuoliui – jis negali sustabdyti bėgimo nei kepinant karščiui, nei lyjant lietui ar sningant.</p>
<p>Vyras atskleidžia, kad ir jam pačiam ne kartą rodėsi, jog finišo pasiekti nepavyks ne tik dėl skaudančių kojų, bet ir dėl psichologinio nuovargio. „Kita vertus, maratono esmė ir yra ne tik fizinis išbandymas, nes kitaip, ko gero, niekas negalėtų jo įveikti.</p>
<p>Ši trasa yra tam tikra meditacijos forma, o kiekvienas bėgikas gali atsakyti į sau svarbius klausimus. Be to, maratono dalyvis turi kaskart sustoti prie kiekvienos iš 250 „stotelių“, išsibarsčiusių po visą trasą. Šios stotelės – tai įvairios šventyklos ir budistų vienuolynai, esantys šiuose kalnuose“, – pasakoja maratono nugalėtojas.</p>
<p>Ypatinga pagarba</p>
<p>Tai, kad „tūkstančio dienų bėgimas“ – tikrai neeilinis iššūkis, rodo ir Japonijos istorija. Maratoną įveikę vienuoliai šioje šalyje buvo ypač gerbiami. Būtent jie galėjo avėti sandalus imperatoriaus akivaizdoje. Tai buvo ypatingos pagarbos ženklas, nes niekas kitas negalėjo pasirodyti imperatoriaus akivaizdoje avėdamas apavą, išskyrus šiuos vyrus.</p>
<p>„Japonijoje sportas niekada nebuvo vien tik sveikatingumo priemonė. Jis čia nuo seno siejamas su savirealizacija. Netgi kai kuriose sporto šakose yra priesaga „do“, reiškianti kelią, pavyzdžiui kendo, dziudo. Taip pat ir bėgimas yra būdas realizuoti save. Jis nuskaidrina protą, padaro žmogų tyresnį. Kartais gali atrodyti, kad mes nusivylę dar likusia ilga distancija, pavargę ir išsekę fiziškai, nuo bėgimo skauda kojas, tačiau kai įveikiame silpnumą, mus užplūsta šviesa“, – sako maratoną prieš 12 metų įveikęs G.Fujinami.</p>
<p><strong>Tarp kitko</strong></p>
<p>Japonijos kalnuose gyvenantys vienuoliai atstovauja Tendai budizmo mokyklą. Manoma, kad jie iš Kinijos atvyko XI a.</p>
<p>Čia gyvenantys vienuoliai ne tik bėga maratonus. Didelė dalis jų kasdienybės – tai įvairūs patarnavimai vienuolyne, meditacija.</p>
<p>Dauguma vienuolių sugeba įveikti maratoną tik kartą, jį yra įveikę tik trys vienuoliai.</p>
<p>Vienuolis Yūsai Sakai „bėgimą aplink kalną“ yra įveikęs būdamas 60 metų amžiaus.</p>
<p>Pagal <a href="http://www.delfi.lt" target="_blank">www.delfi.lt</a></p>
Japonijoje gyvenantis budistų vienuolis Genshinas Fujinami (56) - maratono nugalėtojas. Tačiau jis įveikė ne eilinį maratoną – šis vienuolis per aštuonerius metus kalnų takais bėgo net tūkstantį dienų. Per pastaruosius 130 metų šį išbandymą įveikė vos 45 žmonės. G.Fujinami atskleidžia, kad tai yra ne tik milžiniškas fizinis ir psichologinis išbandymas žmogaus kūnui, bet ir tam tikra meditacijos forma.
Bėga tūkstantį dienų
Netoli senosios Japonijos sostinės Kijoto esančiuose kalnuose gyvena vienuolių budistų bendruomenė, kadaise į šalį atvykusi iš Kinijos. Galbūt šios bendruomenės gyvenimo būdas niekuo nesiskirtų nuo kitų panašių bendruomenių, jei ne senovinis fizinių ir psichologinių jėgų išbandymo ritualas, kuris vadinasi „kelionė aplink kalną“.
Genshinas Fujinami – vienas iš nedaugelio, įveikusių visą „kelionę aplink kalną“. Šį ritualą, kurį Vakarų žiniasklaida pavadino nepaprastu maratonu, per pastaruosius 130 metų nuo pradžių iki galo be G.Fujinami įveikė vos 45 vyrai. Tuo stebėtis nereikia – maratono sąlygos norintiems jame dalyvauti vienuoliams yra išties neeilinis išbandymas.
„Per aštuonerius metus iš viso bėgama net tūkstantį dienų. Maratone dalyvaujantis vienuolis kasmet privalo įveikti tam tikrą atkarpą. Pirmuosius trejus metus siaurais kalnų takeliais per dieną jis nubėga maždaug po 30 km. Bėgama 100 dienų iš eilės. Ketvirtaisiais ir penktaisiais maratono metais bėgikas turi nubėgti taip pat po 30 km per dieną, tačiau bėgama jau po du šimtus dienų per metus.
Šeštaisiais bėgimo metais per dieną jis turi nubėgti po 60 km, bėgdamas šimtą dienų per metus“, – maratono eigą nusako G.Fujinami. - Tačiau tai dar ne sunkiausia atkarpa. Septintaisiais metais dalyvis kasdien turi įveikti maždaug po 84 km per dieną, bėgdamas po tokį atstumą 100 dienų iš eilės. Paskutiniaisiais, aštuntaisiais, metais maratonininkas jau gali savotiškai atsikvėpti –kasdien turi įveikti 30 km, bėgdamas 100 dienų iš eilės.“
Sąlygos – neeilinės
„Dar viena užduotis maratono dalyviui – bėgimas naktį. Pirmaisiais metais jis keliasi maždaug pusę dviejų nakties ir bėga iki devintos ryto. Tačiau dienos metu jis nesiilsi, nes turi dirbti įvairius darbus, numatytus jo, kaip vienuolio, pareigose. Tačiau ir toks reikalavimas – dar ne viskas. Tiems, kas įveikia šešis pirmuosius maratono etapus ir jiems lieka vos du, turi atlikti specialų ritualą, kurį sudaro maldos ir pasninkas. Maratono dalyvis taip pat negali miegoti net keletą parų, per kurias privalo melstis. Tik po to vėl leidžiama tęsti bėgimą“, – apie Vakarų pasaulyje neįprastus reikalavimus pasakoja Japonijoje gyvenantis vienuolis.
Oro sąlygos, kurios kalnuotose vietovėse gan permainingos, taip pat neturi būti kliūtimi maratoną įveikti pasiryžusiam vienuoliui – jis negali sustabdyti bėgimo nei kepinant karščiui, nei lyjant lietui ar sningant.
Vyras atskleidžia, kad ir jam pačiam ne kartą rodėsi, jog finišo pasiekti nepavyks ne tik dėl skaudančių kojų, bet ir dėl psichologinio nuovargio. „Kita vertus, maratono esmė ir yra ne tik fizinis išbandymas, nes kitaip, ko gero, niekas negalėtų jo įveikti.
Ši trasa yra tam tikra meditacijos forma, o kiekvienas bėgikas gali atsakyti į sau svarbius klausimus. Be to, maratono dalyvis turi kaskart sustoti prie kiekvienos iš 250 „stotelių“, išsibarsčiusių po visą trasą. Šios stotelės – tai įvairios šventyklos ir budistų vienuolynai, esantys šiuose kalnuose“, – pasakoja maratono nugalėtojas.
Ypatinga pagarba
Tai, kad „tūkstančio dienų bėgimas“ – tikrai neeilinis iššūkis, rodo ir Japonijos istorija. Maratoną įveikę vienuoliai šioje šalyje buvo ypač gerbiami. Būtent jie galėjo avėti sandalus imperatoriaus akivaizdoje. Tai buvo ypatingos pagarbos ženklas, nes niekas kitas negalėjo pasirodyti imperatoriaus akivaizdoje avėdamas apavą, išskyrus šiuos vyrus.
„Japonijoje sportas niekada nebuvo vien tik sveikatingumo priemonė. Jis čia nuo seno siejamas su savirealizacija. Netgi kai kuriose sporto šakose yra priesaga „do“, reiškianti kelią, pavyzdžiui kendo, dziudo. Taip pat ir bėgimas yra būdas realizuoti save. Jis nuskaidrina protą, padaro žmogų tyresnį. Kartais gali atrodyti, kad mes nusivylę dar likusia ilga distancija, pavargę ir išsekę fiziškai, nuo bėgimo skauda kojas, tačiau kai įveikiame silpnumą, mus užplūsta šviesa“, – sako maratoną prieš 12 metų įveikęs G.Fujinami.
Tarp kitko
Japonijos kalnuose gyvenantys vienuoliai atstovauja Tendai budizmo mokyklą. Manoma, kad jie iš Kinijos atvyko XI a.
Čia gyvenantys vienuoliai ne tik bėga maratonus. Didelė dalis jų kasdienybės – tai įvairūs patarnavimai vienuolyne, meditacija.
Dauguma vienuolių sugeba įveikti maratoną tik kartą, jį yra įveikę tik trys vienuoliai.
Vienuolis Yūsai Sakai „bėgimą aplink kalną“ yra įveikęs būdamas 60 metų amžiaus.
Pagal www.delfi.lt
