V-asis bėgimas „Baltijos kelias“ (1996)

Iliustracija

V-asis bėgimas „Baltijos kelias“ vyko 1996 m. rugpjūčio 23-25 dienomis.
Komandos vadovas – LBMA prezidentas Romas Bernotas.

Dalyvavo 16 bėgikų: 15 iš Lietuvos ir 1 iš Latvijos (Erikas Melkurtas – jis pasitiko prie Lietuvos-Latvijos sienos ir bėgo iki finišo).

Reportažą apie V-ąjį bėgimą pristato Romas Bernotas, Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacijos prezidentas, bėgimo dalyvis.

*****************************************************************

Idėjos pašaukti
Estafetinis bėgimas 1996.08.23-25 „Baltijos kelias“ (Vilnius-Riga-Tallinn)

…Aš kreipiuosi į jus, gyvieji:
Aš į mylinčius Laisvę kreipiuos –
Prisiminkit, kas galvas padėjo,
Kiek jų šiandien jau ilsis kapuos?!
Gal mažoka mums duonos ir darbo,
Bet prisėkim rugių ir kviečių…
Aš prie skambančio Laisvės varpo
Susitelkti jus, žmonės, kviečiu.
R.Bernotas

 Penktąjį kartą Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacijos nariai per tris dienas „Baltijos keliu“ nubėgo nuo Vilniaus iki Talino, primindami pasauliui, kad, siekdami būti laisvais, vienoje gyvoje grandinėje susikabinę rankomis tame kelyje stovėjo trijų Baltijos šalių žmonės.

Šiais metais į Lietuvos BMA komandą pasikviečiau labiausiai asociacijai nusipelniusius žmones ir tuos, kurie įsipareigojo ateityje prisidėti prie bėgimo veiklos pagerinimo tuose mūsų šalies reginiuose, iš kurių jie buvo deleguoti į šį tradicinį bėgimą. Dzūkijos kraštui atstovauti buvo pasiųstas individualios J. Ganiprausko įmonės pardavėjas, orientavimosi sporto atstovas alytiškis Romualdas Maslauskas, Žemaitijos garbę gynė apsaugos darbuotojas iš Šilutės Edvardas Lukošius ir bendros Lietuvos-Vokietijos įmonės „Arsenalas EHG“ sandėlininkas gargždietis Rimantas Sakeris. Visi likusieji šiais metais buvo susirinkę iš Aukštaitijos padangės: tai šio regiono sostinės atstovas, Panevėžio elektros tinklų darbuotojas Juozas Tamoliūnas, bendros Lietuvos-Vokietijos įmonės „Liftų servisas“ elektros mechanikas kaunietis Kazys Reklys, šiauliečiai – ŠPI Pedagogikos fakulteto prodekanas Teodoras Tamošiūnas ir Šiaulių VPK viešosios policijos areštinės viršininkas Rimantas Bernotas, Pakruojo atstovai – Miškų urėdijos darbuotojas Jonas Gutauskas ir Dujų ūkio vairuotojas Albertas Survila, pasvaliečiai – nekilnojamojo turto agentūros „Princas“ Pasvalio filialo direktorius Zenonas Balčiauskas, AB „Pasvalio sūriai“ statybininkas Kazimieras Petruškevičius ir Pasvalio VJSM treneris Bronius Saulis, o mūsų šalies sostinės garbę gynė Vilniaus technikos universiteto docentas Stasys Čirba, Vilniaus rinktinės „Vytis“ policininkas Vladas Navagruckas ir šių eilučių autorius, Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacijos prezidentas Romas Bernotas. Kaip pastebėjote, šiame sąraše nėra Suvalkijos pasiuntinių. Tai svarbi užuomina ateičiai.

Kaip visada pasirengimą žygiui pradėjau nuo rėmėjų paieškos. Parašiau raštus akcinių bendrovių „Vilniaus pienas“, „Vilniaus mėsos kombinatas“, „Autoturas“ ir Valstybinės respublikinės sporto renginių valdybos direktoriams, prašydamas labdaringos paramos. Iš pastarosios valdybos direktoriaus, visų penkių bėgimų rėmėjo pono Antano Baužio teigiamą atsakymą gavau ir karto. Ši jo vadovaujama organizacija mums skiria sportinę aprangą, su kuria mes reprezentuojame savo šalį „Baltijos kelyje“.  Taip pat teigiamą atsakymą gavau ir iš AB „Vilniaus pienas“ generalinio direktoriaus pono Alvydo Majauko. Šis žmogus yra nusipelnęs ne tik Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacijos pagarbos, bet apie žmogiškumą ir dosnumą žino visos mūsų šalies bėgimo mėgėjai. AB „Vilniaus pienas“ savo gaminama produkcija remia daugelį bėgimo renginių, skirtų mūsų šalies istoriniams įvykiams paminėti. Tačiau tenka konstatuoti ir liūdnesnį faktą, kad iki VAĮ „Vilniaus mėsos kombinatas“ direktoriaus Zenono Eimonto nebuvau „prileistas“ – šį klausimą pažadėjo spręsti vienas iš įmonės atsakingų darbuotojų Arnoldas Vyšniauskas, kuris paėmė Lietuvos BMA raštą ir… kitą dieną išėjo atostogų, nusinešdamas su savimi „visus galus į vandenį“… Mes dėkingi AB „Autoturas“ direktoriui ponui Romanui Paulauskui, kurio vadovaujamos organizacijos suteiktos labdaros dėka teko mažiau mokėti už mus lydėjusio autobuso paslaugas. Tai ir visi penktojo tradicinio tarptautinio estafetinio bėgimo „Baltijos kelias“ rėmėjai, į kuriuos buvo kreiptasi ir tikėtasi pagalbos. Tačiau būčiau neteisus, jei nepaminėčiau AB „Pasvalio sūriai“ direktoriaus Virginijaus Jankausko, ŽŪB „Vikis“ direktoriaus Arvido Kontenio, UAB „Rambynas“ direktoriaus Egidijaus Stundžos pavardžių – jie mums suteikė netikėtą ir nelauktą paramą.

Na, o dabar manau pats laikas pradėti viską iš eilės. Rugpjūčio 23 d. 9 val. ryto visi aukščiau išvardinti bėgikai jau buvo Vilniaus Arkikatedros aikštėje. Lyg balti gulbinai, pasipuošę A. Baužio šiam bėgimui skirta sportine apranga (žinoma, reikėtų ir antros pasikeitimui, kol pirmoji džiūsta), nekantriai laukė starto. Sustojome ant laiptelių prie Katedros sienos. Tradicinis ritualas – linkiu vyrams ištvermės, valios, kantrybės, ryžto, pasišventimo būsimam žygiui. Prie mūsų prieina Lietuvos radijo ir televizijos sporto redakcijos darbuotoja Gintarė Grikštaitė ir užduoda keletą klausimų. Į jus mes sunkiai ir labai nesklandžiai atsakome. Suprantama – visos mūsų mintys jau ten, kelyje.

– „Ką jums reiškia „Baltijos kelias“, – klausia sporto komentatorė.

Ką tada mes atsakėme, nebeprisimenu, bet šiandien jums visiems pasakysiu, kad mums tai yra šventas dalykas. Juk tame kelyje mes, trys Baltijos šalių tautos, stovėjome susikabinusios rankomis vienoje gyvoje grandinėje, gyvendami viena bendra viltimi ir mintimi – būti laisvomis. Juk „Baltijos kelias“ – tai kelias, kuris atvedė mus į Laisvę, tą išsvajotą Laisvę, kurios mes troškome daugiau nei pusę amžiaus. Tad ar galima pamiršti kelius, vedusius į Laisvę ir Nepriklausomybę?! Juk apie tai mes primename pasauliui, savo bėgimu mes perspėjame žmones: „Būkite atsargūs ir budrūs, saugokite tai, ką turite, nepamirškite savo įsipareigojimų ir pažadų“. Štai tokią misiją mes atliekame, bėgdami šiuo istoriniu „Baltijos keliu“.

Vilniaus Arkikatedros klebonas, visų mūsų didžiai gerbiamas monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, kaip visada, primena gulagus, žmonių kančias ir siaubą, nelaisvės priespaudą, linki mums sėkmės, laimina ir šventina mūsų kryželius, kurie mums tame kelyje atstoja estafetės lazdeles ir išlydi į kelią. Su kryželiais rankose ir juodu kaspinu perrišta trispalve iš Arkikatedros aikštės pasukame į 600 km ilgio „Baltijos kelią“ nuo Vilniaus iki Talino. Su gana mažoka sostinės bėgikų palyda visi kartu pasiekiame Vilniaus miesto ribą Ukmergės plente. Nuo ten jau bėgame poromis po du žmones, keisdami vieni kitus kas dešimt kilometrų. Sparčiai artėjame prie Maišiagalos. Mintyse gražūs prisiminimai apie tai, kaip gražiai mus sutikdavo maišiagaliečiai, bėgant aplink Lietuvą ir Pasaulinio taikos bėgimo metu. Tačiau visa tai tik gražūs prisiminimai, o keletą pastarųjų metų niekas mūsų ten nebepasitinka.

Tačiau ties Širvintų rajono riba savo „duoklę“ mums atiduoda savivaldybės sporto koordinatorius Borisas Sockis. Ką gi, jau šilčiau. Tie, kurie laisvi nuo bėgimo, sustoja į būrelį ir pozuoja rajono laikraščio fotokorespondentui. Taip rajono gyventojams dar kartelį bus priminta, kad ne veltui jų žeme vingiuoja garsusis „Baltijos kelias“.

Karšti rugpjūčio saulės spinduliai laižo mūsų nugaras. Artėjame prie Ukmergės rajono ribos. Tad šio rajono savivaldybės Kultūros ir švietimo skyriaus darbuotojas Eugenijus Malašinskas, šį kartą tiesiogine šio žodžio prasme, nors ir plikas, bet su palyda, pasitiko mus skubančius Panevėžio link. „Šaltokas“ miestelėnų sutiktuves mėgina taisyti Taujėnų vidurinės mokyklos direktorius Stasys Kaplūnas  ir kultūros centro direktorė  Laimutė Jančiauskaitė, atvykę į „Baltijos kelią“ su pilnais dubenimis sodo gėrybių ir būreliu Taujėnų merginų. Deja, nei viena iš jų sau tinkamo jaunikio tarp mūsų nesurado… Noriu pažymėti, kad taujėniškiai visada mus gražiai sutinka, į kokią pusę mes pro juos bebėgtume. Ačiū jiems už tai!

Paskanavę ankstyvųjų obuolių ir slyvų, atsigaivinę mineraliniu vandeniu, atsisveikinome su dosniais taujėniškiais ir nuskubėjome vytis bėgančiųjų dueto. Bronius Saulis ir Romualdas Maslauskas jau artėjo prie devintojo kilometro baigmės, kai mūsų autobusas pralenkė bėgančiuosius. Pastebėjau Romualdo veido skausmo grimasas. Viskas paaiškėjo vėliau.

 

Kadangi Širvintų ir Ukmergės rajonų žemėje buvome labai trumpai „trukdomi“, pralenkėme bėgimo grafiką ir į Panevėžio padangę atskubėjome šiek tiek anksčiau numatyto laiko. Išnaudodami turimą „langą“, visi puolėme gaivintis vienoje iš Panevėžio užtvankų. O po to jau švarutėliai sausutėliai atbėgome į Panevėžį, kurio prieigose mus sutiko miesto savivaldybės Kūno kultūros ir sporto skyriaus darbuotojas Stanislovas Kavaliauskas su gausia šio miesto bėgikų palyda. Kartu su panevėžiečiais nubėgome į savivaldybės sukviestą mitingą, kuriame buvome šiltai sutikti ir gražiai pamaloninti. Apie mūsų siekius bei tikslus kalbėjo ir laimingo kelio linkėjo Panevėžio miesto vicemeras R. Alekna, miesto Sąjūdžio tarybos narys A. Blažys. Visiems susirinkusiems mus sutikti ir palydėti buvome pristatyti ir apdovanoti gėlėmis, sušildyti panevėžiečių širdžių šiluma. Gaila, kad nežinau nei vardo, nei pavardės pagyvenusios moters, kuri padovanojo man plytelę šokolado, tuo norėdama prisidėti prie visų mūsų sėkmės. Tegul Dievas atlygina jai už dosnumą.

Padėkojęs Panevėžio miesto šeimininkams, darniam savanorių chorui ir visiems atėjusiems mūsų sutikti žmonėms už labai gražų ir šiltą priėmimą (tai panevėžiečiai sugeba padaryti geriau už visus kitus mus sutinkančius), pasižadėjau su vyrais iki galo įvykdyti šią garbingą misiją. Po susitikimo su miesto žmonėmis buvome sočiai pamaitinti UAB „Rambynas“ kavinėje, kurios direktorius yra Egidijus Stundža. Čia mes galėjome pasirinkti patiekalus pagal kiekvieno skonį ir poreikius. O tuo metu du mūsų komandos atstovai: panevėžietis Juozas Tamoliūnas (kaip šeimininkas) ir kaunietis Kazys Reklys (už bausmę) kartu su gausiu būriu „Rambyno“ BMK bėgikų skubėjo Pasvalio link, kur mūsų laukė pirmoji nakvynė.

Į Pasvalį atbėgome temstant, tačiau ten mūsų laukė miesto sporto bazių vedėjas Edmundas Dragūnas, taip pat Švietimo ir sporto skyriaus instruktorė Gražina Petrėnaitė. Čia pat, miesto teritorijoje esančiuose nameliuose, buvome apgyvendinti ir sočiai pamaitinti įvairiausiais patiekalais, kurių serviravimui vadovavo panelė Gražina. Padėkoję už nuoširdų priėmimą, išsitiesėme lovose poilsiui.

Su pirmaisiais gaidžiais, kai daugelis iš mūsų dar tik vartėmės ant kito šono, pakvipo Pasvalio ŽŪB „Vikis“ atvežta karšta duona, batonai, bandelės ir riestainiai. Nuo ŽŪB „Vikis“ neatsiliko ir AB „Pasvalio sūriai“, skyrę mums savo gaminamos produkcijos, kuri galiausiai buvo panaudota kaip prizai.

Pailsinę išvargusius raumenis ir kaulus, 6 val. ryto iš Pasvalio pasukome Lietuvos-Latvijos pasienio link. Tačiau iki jo dar turėjome prabėgti pro Saločius. Neįsivaizduoju, kaip atrodytų tiesiog prabėgti pro Saločius, nes man dar nėra tekę tai padaryti – ar bėgtume aplink Lietuvą, ar Pasauliniame Taikos bėgime, ar eiliniame „Baltijos kelyje“ – pro Saločius paprasčiausiai neleistų prabėgti jų žmonės – čia privaloma ir būtina be jokių išlygų užsukti į gyvenvietę. Nebuvo išimtis ir šis bėgimas. Čia gražiai mus sutiko Saločių seniūnijos seniūno pavaduotoja Zita Simaitienė ir Adolfo Rackaus vadovaujamas Saločių pučiamųjų orkestras bei mokinukai su gražiais čia išaugintais kardeliais. Iš mūsiškių išsiskyrė du bėgikai, pernelyg jautriai reagavę į sutinkančiųjų ne taip pasakytą žodį. Pasirodo, kad kaip tik dėl tų dviejų vyrų čia ir buvo ypatingai stengiamasi. Paaiškėjo, jog mūsų bendražygiai – Kazimieras Petruškevičius ir Bronius Saulis – yra Saločių žemės vaikai. Pastarasis ir šiandien gyvena šioje gyvenvietėje. Gardžiai papusryčiavę buvusio Saločių didiko rūsyje, atsisveikinome su dosniais Panevėžio rajono žmonėmis. Tuo tarpu mūsų duetas Stasys Čirba ir Teodoras Tamošiūnas su žingsniais matavo paskutinius Lietuvos žemės metrus.

Už tai, kad Lietuvos-Latvijos ir Latvijos-Estijos valstybines sienas perbėgome be kliūčių, turime būti dėkingi Lietuvos RM Pasienio policijos departamento štabo viršininkui ponui Jonui Lazarenkai, kurio pastangų dėka mes nebuvome sulaikyti formalumams atlikti.

Nusifotografavę Latvijos pasienyje, kur mūsų jau laukė, deja, tik vienintelis šios šalies bėgimo atstovas Erikas Melkurtas, bėgęs su mumis per visą Latvijos ir Estijos žemę iki finišo, nuskubėjome Bauskės link. Kas 10 km keisdami vieni kitus, 15 val. pasiekėme Rygą. Išsidalinę dar nespėjusius nuvysti Saločiuose gautus gražiuosius kardelius, visi darnia kolona pasukome prie Laisvės paminklo. Padėję prie jo gėlių ir tylos minute pagerbę žuvusiųjų už Lietuvos laisvę kovotojų atminimą, vėl išskubėjome Salacgrivos link. Jau aptemus perbėgome Latvijos-Latvijos sieną ir, dar įveikę 15 km Estijos žemėje, „išsibarstėme nakvynei miško pakraštyje. Antrąją dieną mes nubėgome 245 km.

Antrąją naktį praleidę po žvaigždėtu Estijos dangumi, vėl žvalūs stojome į „paskutiniąją tiesiąją“ Piarnu kryptimi. Dar laikrodžio rodyklei nespėjus atsilenkti iki šeštos valandos, mudu su Romualdu Maslausku, gavusiu ne pačią geriausią pamoką nuo B. Saulio (jis, kaip sakoma, jau pirmąją dieną „nuvarė“ Romualdą ir aš šiam patariau tolesniam žygiui sudaryti duetą su manimi), jau skaičiavome kilometrus per tankius Estijos miškus Talino kryptimi.

Viskas klojosi sklandžiai. Vyravo labai gera ir draugiška atmosfera. Atrodė, jog pati gamta talkina mums, pačiame vidurdienio įkarštyje pridengdama saulę puriais debesėliais.

Ir vis dėlto, manau, kas galvojo, jog bėgimas „Baltijos keliu“ yra tik skambi politinė agitacinė „antis“ ir ne daugiau, ilgai prisimins šį įvykį, nes ne mažai teks laukti, kol užgis nutrinta oda ant kojų pėdų ir pirštų.  Suprantama, tie, kurie esame pasirengę kiekvieną dieną įveikti po klasikinį maratoną, ypatingų fiziologinių pokyčių nepajautėme. Tačiau mūsų komandoje tokie buvo ne visi.

Jau saulutė krypo vakarop, kai mūsų „gulbinai“ išsirikiavo paskutiniam kilometrui, vedančiam Talino gatvėmis į Estijos Parlamento kiemą. Ilgas paskutinis pakilimas mūsų kelyje, ir mes jau finišo vietoje. Suskamba garsus tradicinis lietuviškas „valio“, kurį lygiai taip pat garsiai atkartoja senų statinių ansamblio sienos. Baigę ilgą 600 kilometrų kelią, vyrai dar turėjo jėgų „pavėdinti“ mane, mėtydami į orą. Mano ir vyrų akyse blyksėjo ašaros. Mes ir vėl nugalėjome savo „Baltijos kelyje“, nugalėjome savo sunkumus, nepriteklių, abejingumą ir nerangumą. Dar kartą įrodėme, kad lietuviai gali aukotis dėl idėjos, kad jie tvirtai laikosi savo pažadų ir tradicijų. O kodėl mes vieni? Kodėl Estijos parlamento kieme plazda tik mūsų šalies trispalvė? Gal apie tai laikas pagalvoti ne vien tik Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacijos vadovui? Man regis, pats laikas apie tai pagalvoti ir rasti laiko šių klausimų sprendimui ir mūsų šalių Vyriausybių vyrams. Juk praeityje buvo labai gražiai kalbama, kad šį žygį iš eilės rengs Lietuva, Latvija ir Estija. Kodėl mūsų kaimynai nesilaiko pažadų? Ką gi, tegul tai būna šių šalių vadovų požiūrio į istorinį „Baltijos kelią“ reikalas.

Baigdamas savo rašinį apie penktąjį tradicinį tarptautinį estafetinį bėgimą „Baltijos keliu“, noriu pasakyti, kad esu labai patenkintas tais vyrais, kurie ryžosi šiam kilniam ir be jokios abejonės reikalingam žygiui. Aš jiems visiems tariu nuoširdų ačiū! Taip pat nuoširdus ačiū visiems tiems, kurie parėmė mus šiame žygyje.

Laikas bėga nesulaikomai greitai. Gal nebetoli ir ta diena, kai į istorinį „Baltijos kelią“ savo vyrų nebeišves šių eilučių autorius, bet jis yra giliai įsitikinęs, jog ateityje Lietuvos vėliava, perrišta juodu kaspinu, privalo plevėsuoti „Baltijos kelyje“, primindama visiems, kad žmonės būtų budrūs, kad jie žinotų, jog Laisvė yra labai trapi, kad ją visais įmanomais būdais reikia saugoti ir ginti.

Romas Bernotas
Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacijos prezidentas, visų bėgimų „Baltijos keliu“ organizatorius ir dalyvis

********************************************

V-ojo Baltijos kelio bėgimo dalyviai (su parašais).

Padėka monsijorui Kazimierui Vasiliauskui (su dalyvių sąrašu).

Parašyta 2016-07-26 , kategorijoje "Kitos"