III-asis bėgimas „Baltijos kelias“ (1994)

Iliustracija

III-asis bėgimas „Baltijos kelias“ vyko 1994 m. rugpjūčio mėn. 23-25 dienomis.

Komandos vadovas – LBMA prezidentas Romas Bernotas.
Dalyvavo 15 bėgikų (visi iš Lietuvos).

Pastaba: 1993 metais tradicinis bėgimas „Baltijos kelias“ neįvyko, kadangi tuo laiku vyko didžiausias pasaulyje estafetinis bėgimas „Aplink Baltijos jūrą“ (Vilnius – Stokholmas).

Rašinėlį apie III-ąjį bėgimą pristato Romas Bernotas, Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacijos prezidentas, bėgimo dalyvis.
Straipsyje iškeltos problemos, kaip tada būdavo sunku surasti rėmėjų, kai parduotuvėse trūko maisto, prekių. Tačiau užgimusi idėja prabėgti "Baltijos kelią" - aukščiau visko.

Foto PETRO PRANCKŪNO 

**********************************************************************

GYVUOJU „BALTIJOS KELIU“ su ateities viltimis

Tu – Lietuva nuo Turmanto lig jūros,
Tu – Lietuva nuo Skuodo lig Rudnios,
Tu – Lietuva pilių didingų mūruos,
Tu – Lietuva ir posmuose dainos.
Tu – Lietuva daug sielvarto iškentus,
Tu – Lietuva žudyta ir trypta,
Tu – Lietuva ir tavo vardas šventas,
Tu – Lietuva turėtum būt šventa.

Neįsivaizduojate, kaip sunku man pradėti šį rašinį. Juk mano atmintyje dar neišblukę pasiruošimo bėgimui „Baltijos keliu“ sunkumai, gyvi bėgimo įspūdžiai, šviežios mintys užlieja mano smegenis vis nauja karšto kraujo banga, matant ir išgyvenant tuos didelius kontrastus tarp puoselėtos kilnios idėjos ir nūdienos realybės. Tačiau aš privalau susikaupti, slopinti perdėm dideles savo aistras ir viską nuosekliai sustatyti į vieną minčių grandinę. Deja, ši įvykių aprašymo grandinė visiškai skirsis nuo tos, kurioje 1989 metų rugpjūčio 23-ąją stovėjome susikabinę rankomis su iki tol nepažįstamais žmonėmis, džiaugėmės ištikimybe, begaline vienybe ir solidarumu, su šypsena žvelgėme vieni kitiems į akis, savo delnuose jautėme kaimynų širdžių tvinksnius.
O šiandien?! Šiandien mes, susiskirstę į kairiuosius, dešiniuosius ir dar velniai žino į kokius, jau nebesišypsome, o sprogdiname, žudome, prievartaujame, vagiame, suvedinėjame turėtas ir neturėtas sąskaitas, dergiame vieni kitus kaip įmanydami.
Taigi kur šiandien dingo tos kilnios idėjos, kodėl pamiršti kilnūs tikslai?! Už ką mes kovojome ir visi vieningai stojome į „Baltijos kelią“?
Nesidomiu politika, tačiau istoriniai mūsų šalies įvykiai mane jaudina, todėl aš stengiuosi jų atminimą įamžinti bėgimo renginiuose.
Trečiasis tradicinis tarptautinis estafetinis bėgimas „Baltijos keliu“ šiais metais dėl finansinių sunkumų negalėjo neįvykti, nes Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacijos sąskaitoje tuo metu nebuvo nė cento. Tačiau ryžtingas Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus Vyto Nėniaus „nuosprendis“, jog tradicijų laužyti nevalia ir jo dėka „iškasti“ pinigai, skirti apmokėti bėgikus lydintį transportą, įpareigojo mane per porą dienų susiruošti į tradicinį „Baltijos kelią“.
Kadangi mane užgriuvusi „Finansinė sausra“ neleido pasikviesti į šį renginį kitų Baltijos šalių atstovų, nusprendėme bėgti vieni.
Į komandą pasikviečiau penkiolika Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacijos narių. Sostinės garbę gynėme keturiese: Policijos mokyklos fizinio lavinimo dėstytojas Petras Pranckūnas, pensininkas Vladas Levickas, mano sūnus moksleivis Dainius ir aš. Alytaus miestui atstovavo inžinierius architektas Kęstutis Kviecinskas, SKAT būrio vadas Algirdas Akelis, žemdirbys ūkininkas Vytautas Stankevičius. Kaunui atstovavo žurnalistas Vytautas Narkevičius ir LŽŪA fizinio auklėjimo dėstytojas Alfonsas Kazlauskas. Iš Žemaičių krašto atvyko telšiškis autošaltkalvis Pranas Kontrimas, o aukštaičių žemės garbę gynė didžiausias būrys bėgikų: ukmergiškiai „Vienybės“ gamyklos inžinierius normuotojas Alfonsas Berenis ir pensininkas Algirdas Blauzdys, matematikos dėstytojas iš Šiaulių Teodoras Tamošiūnas, treneris iš Pasvalio Bronius Saulis ir pakruojietis miškininkas Jonas Gutauskas.
Susikvietęs vyrus, pradėjau „rinkliavą“. Kaip visada dosnus buvo Sporto renginių valdybos direktorius Antanas Baužys. Jis jau ne pirmi metai dovanoja aprangą vyrams, bėgantiems istoriniu „Baltijos keliu“. Šią aprangą sukūrė Algirdo ir Tomo Vileikių Vilniaus dizaino studija. Ji papuošė ir mus lydėjusį autobusą, visiems sutiktiesiems skelbusį kilnią mūsų misiją.
Ne pirmą kartą bėgikus remia VAĮ „Vilniaus pienas“ generalinis direktorius Alvydas Majauskas. „Baltijos kelyje“ bėgikai stiprinosi šioje įmonėje pagamintais sūriais, sviestu, gardžiavosi jogurtais.
Labdarą – net 20 kg lašinių – mums skyrė Vilniaus mėsos kombinatas, tačiau juos vyrai pervežė į namus lauktuvių savo žmonoms. Everesto didvyris Vladas Vitkauskas atgabeno bėgikams medaus, stebuklingų žolelių arbatai ir pasiguodęs, kad negalės bėgti kartu, palinkėjo mums visokeriopos sėkmės ir lygaus kelio.
Dešimtą valandą, visiems sustojus darniu būreliu ant Arkikatedros laiptelių, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, palaiminęs bėgikus ir pašventinęs kryželį, palinkėjo, kad mūsų širdys plaktų tuo pačiu ritmu kaip 1989 metų rugpjūčio 23-ąją, kai trys Baltijos tautos stovėjo vienoje grandinėje susikabinusios rankomis, sudarydamos vientisą „Baltijos kelią“. Jis linkėjo, mūsų širdys šviestų gėrio ir vilties liepsna, kad ji spinduliuotų, apšviesdama ateities gyvenimo kelią ir protus, visus sutelktų vienam kilniam tikslui – Tėvynės meilei.
„Tegul jūsų kilnus žygis parodo ir dar kartą primena visiems, kad žemėje gyvena stipri ir ištikima savo siekiams, sprendimams ir tradicijoms tauta“, – baigdamas pasakė K. Vasiliauskas.
Kelią nuo Vilniaus iki Talino pradėjome visi kartu. Nubėgę pirmuosius 10 km Ukmergės plentu, pasiskirstėme į poras ir toliau kryželį nešėme poromis pasikeisdami kas 10 km. Ties Ukmerge su dovanomis mums sutiko šio rajono Kūno kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Eugenijus Malašinskas ir būrelis bėgikų.
Maloniai mus nustebino panevėžiečiai. Keli šimtai žmonių laukė mūsų atbėgančių į šį Aukštaitijos miestą. Prieš mus išsirikiavo uniformuota savanorių kuopa. Moterys, vilkinčios tautiniais rūbais, įteikė mums gėlių, kurias vėliau padėjome prie Laisvės paminklo Rygoje. Bėgikus pasveikino ir sėkmingo kelio palinkėjo miesto meras Valdemaras Vizbaras. Po susitikimo buvome pavalgydinti kavinukėje „Pas Veltą“. Po to panevėžiečių bėgikų lydimi patraukėme toliau.
Rugpjūčio 23-osios vakaras užklupo mus Pasvalio žemėje. Ant rajono ribos Kūno kultūros ir sporto skyriaus vedėjo Rimo Savicko sutikti ir pasveikinti nuskubėjome į mums paruoštą poilsio vietą. Karštu vandeniu nuplovę sukietėjusius kojų raumenis ir sočiai pasvaliečių pamaitinti, gulėme poilsio į švarų patalą.
Kitos dienos ankstų rytą jau pėdinome Saločių pasienio užkardos link. Be jokių trukdymų perbėgę savo šalies ir Latvijos sieną, vėl poromis pasukome per Bauskę link Latvijos sostinės. Rygoje, prie Laisvės paminklo padėję gėlės ir nusilenkę žuvusiems už laisvę, Baltijos pajūriu nuskubėjome į Estijos žemę.
Antrą dieną, kas dešimt kilometrų keisdami vieni kitus, nubėgome 235 km, o temstant nakvynei vietą susiradome jau Estijoje, miško pakraštyje.
Pasiklausę mano improvizuoto koncerto ir šiek tiek pasistiprinę vyrai krito kas ant griovio kranto, kas pievutėje į atolą, o kai kas susirado vietą poilsiui autobuse.
Trečios bėgimo dienos „desertui“ pasiliktą 175 km kelio atkarpą pradėjome šeštą valandą ryto. Estijos miškų ir rytinio rūko dengiami, artėjome prie Piarnu miesto. O nuo čia jau ir Talinas ranka pasiekiamas. Įveikę paskutinę šio ilgo kelio atkarpą, rugpjūčio 25 dieną 17 valandą vėl visi kartu, nešini savo gimtosios žemės trispalve, finišavome Estijos parlamento rūmų kiemelyje.
Deja, nei Latvijoje, nei Estijoje mūsų niekas nesutiko ir nelaukė. Tačiau dėl to didelių priekaištų reikšti negalime, nes būta kalbų, jog dėl pinigų stokos bėgimas gali neįvykti. Tad ir paskutinioji mūsų informacija galėjo sukelti šiokių tokių abejonių.
Baigdamas rašinį, pirmiausia noriu padėkoti Kūno kultūros ir sporto departamento generaliniam direktoriui Vytui Nėniui, kuris padėjo mums surengti šį bėgimą. Nuoširdžiai dėkojame vyrams, nepalūžusiems nelengvame kelyje ir savo pastangomis įrašiusiems dar vieną puslapį į šio tradicinio bėgimo istorijos knygą. Visų vardu reiškiu padėką VRM kelių policijos valdybos vyresniajam komisarui Ramučiui Olekai, Vilniaus kelių policijos komisarui Juozui Blaževičiui, Panevėžio miesto ir rajono kelių policijos darbuotojams už apsaugą ir palydą visame „Baltijos kelyje“ mūsų šalies teritorijoje. Mes visi dėkingi Ukmergės, Panevėžio, Pasvalio kūno kultūros ir sporto padalinių vadovams.
Mes, trečiojo tarptautinio tradicinio estafetinio bėgimo „Baltijos keliu“ dalyviai, esame įsitikinę, kad ateityje nebebus tokių sunkumų, rengiant šį svarbų mums visiems istorinį bėgimą, su kuriais teko susidurti šiais metais.
Mes viliamės ir tikime, jog ateityje šį renginį rems ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė, juolab kad mes savo rankose „Baltijos keliu“ nešame mums visiems brangią savo šalies trispalvę. Tikimės ir viliamės, kad ateityje šį bėgimą rengsime ne mes vieni, o iš eilės jį organizuos Lietuva, Latvija ir Estija. Tačiau kaip pas mus, taip ir pas mūsų kaimynus dar yra žmonių, kurie vardan riebesnio kąsnio atsisako kilnių idėjų ir pirmai progai pasitaikius griebiasi komercijos. Taip atsitiko su tais žmonėmis Latvijoje ir Estijoje, kurie buvo prie „Baltijos kelio“ bėgimo ištakų.
Vis dėlto aš manau ir tikiu, kad ateities perspektyva nėra beviltiškai paskendusi nežinomybės ūkuose. Juk visi gerai žinome, kaip sunkiai kuriamos tradicijos. Tad jas reikia gerbti ir puoselėti.
Na, o šiandien aš tikiu, kad kiekvienas, vienaip ar kitaip prisidėjęs, parėmęs mūsų bėgimą „Baltijos keliu“, yra mūsų bendramintis ir bendražygis, kuriam šventi Tėvynės siekiai, tikslai ir idealai.

*****************************************************************

III-ojo Baltijos kelio bėgimo dalyviai (su parašais).

Parašyta 2016-07-21 , kategorijoje "Kitos"
Komentarų: 0