<p>Jei vilniečius nemokamai savaitgalį veža į varžybas Panevėžyje, tai kauniečiams važiuoti niekur nereikia, nes šiemet renginio organizatoriai jau aštuonioliktą kartą kviečia dalyvauti bėgime bei prisiminti šviesios atminties doc. A.Vietriną. 1997 m. gegužės 10 d. pirmą kartą buvo surengtas bėgimas Kauno miesto gatvėmis ir parkais Alfonso Vietrino taurei laimėti. Bėgimo iniciatorius Alfonso Vietrino auklėtinis Eugenijus Burokas. <br />Iki nemokamos išankstinės registracijos pabaigos (2014-05-02 22:00) liko kelios valandos, todėl kviečiame paskubėti <a href="http://www.kaunobmk.lt/registracija/" target="_blank">REGISTRUOTIS</a> ir atvykti į šį paminėjimo bėgimą.</p>
<p>Trumpai apie bėgimo ištakas.</p>
<p> <strong>Alfonsas Vietrinas</strong> gimė 1915 m. sausio 15 d. Rygoje. Tėvams grįžus į Lietuvą gyveno Kaune. Čia Vytauto Didžiojo universitete studijavo ekonomiką. 1935 m. dalyvavo studentų pasaulio olimpiadoje Budapešte kur 5000 m bėgime iškovojo ketvirtąją vietą (15:17.6). 1942 m. Kaune laimėjo 3000 m bėgimą prieš Vokietijos maratono čempioną Vėberį. Tačiau karo audros sujaukė gyvenimo ir mokslo ritmą. 1948 m. baigė Lietuvos kūno kultūros institutą.</p>
<p>Vietrinas – vienas pirmųjų Lietuvos sportininkų, kuriems buvo suteiktas SSSR sporto meistro vardas. Jis daugiau kaip 20 kartų gerino ilgų nuotolių ir maratono bėgimo Lietuvos rekordus, nuo 1934 iki 1950 m. buvo Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės narys. Jis buvo sumanus vadovas, organizatorius, kūno kultūros mokytojas Kauno 4-ojoje gimnazijoje ir 6-ojoje vidurinėje mokykloje, dėstytojas Kauno medicinos akademijoje, vienas pirmųjų dėstytojų ir katedros vedėjas Lietuvos kūno kultūros institute. Ši aukštoji mokykla buvo paskutinė jo darbinėje ir kūrybinėje veikloje. A. Vietrinas nemažai nuveikė ir parodė savo išradingumą kuriant sporto bazes. Jis prisidėjo prie lengvosios atletikos vadovėlio rengimo, išleido daug metodinių leidinių, parašė per 40 straipsnių. Būtų sudėtinga išvardinti visus A. Vietrino nuopelnus. Jų buvo gausybė – gražių, taurių ir iškilių, tačiau bene didžiausias – išugdyta meilė sportui, gyvenimui, žmogui. Moksleiviams jis buvo mokytojas, treneris, studentams – docentas, mažiau jį pažinojusiems – buvęs garsus bėgikas, o artimiems bičiuliams ,,Vėjas”. Vėju jį vadino gal todėl, kad visur suspėdavo, gal todėl, kad mokėdavo šiltu žodžiu pavargusį atgaivinti, padrąsinti, o išsišokėlį – atvėsinti.</p>
<p>1996 m. birželio 19 d. doc. A.Vietrinas išėjo Anapilin, tačiau jo idėjos, siekiai ir optimizmas liko mūsų širdyse.</p>
<p> </p>
<p> <strong>Apie Bėgimo istoriją ir įsimintiną nutikimą<br /></strong></p>
<p> </p>
<p>Pirmieji bėgimai buvo nuo A.Vietrino namo A.Smetonos alėjoje, esančio netoli Panemunės tilto iki Lietuvos kūno kultūros instituto (dabas Lietuvos sporto universitetas). Trasos maršrutas tęsėsi A.Smetonos alėja, Panemunės šilu, Nemunas įveikiamas pėsčiųjų tiltu, toliau bėgama A. ir J. Gravrogkų gatve pro „Žalgirio“ stadioną (dabar Prekybos ir pramogų centras MOLAS), K.Baršausko gatve, Slėnio gatvės vingiais ir kalniukais iki Ažuolyno parko ir jo centriniu taku iki finišo Sporto gatvėje. Daugelis vyresnių bėgikų šią trasą prisimena kaip vieną iš vaizdingiausių, nors sunkią, bet vertą tikrų bėgikų.</p>
<p>Bėgant metams trasa keitėsi dėl įvairių priežasčių. Pirmoji gan kurioziška ir sukėlusi sumaištį bėgikų ir organizatorių tarpe. Zoologijos sodui užtvėrus dalį Slėnio gatvės buvo suderinta, kad bėgimo metu vartai bus atidaryti ir bėgikams bus leista prabėgti. Deja atvažiavus bėgikus vedančiam policijos ekipažui vartai neatsidarė ir šiam nieko neliko kaip tik sukti į Gričiupio vėliau Studentų g. ir apsukus papildomą, beveik kilometrų ilgesnį nei numatytą, ratą grįžti į trasą. Dalis bėgikų nubėgo paskui automobilį. Kiti pasuko trumpesniu – pėsčiųjų taku. Suprantama, kad finiše nepatenkintų buvo, bet nugalėtojais buvo paskelbti pirmieji finišavę. Grįžus bėgikus lydinčiam greitosios pagalbos automobiliui buvo apdovanoti nugalėtojai. Ir tik tada grįžo paskutinė grupelė jaunųjų bėgikų. Jei ne rankose laikomi lankstinukai su trasos schema, kuriuos starte gaudavo visi bėgikai galėjo būti ir „dingusių be žinios“. A.Vietrino žmona Sofija Vietrinienė jiems kaip paguodos prizą įteikė maišelį saldainių. Nežinia ar tai dar kas prisimena. O ar prisimena tai jaunieji finišą pasiekę bėgikai?</p>
<p>Kitais metais zoologijos sodą aplenkėme jau leisdamiesi K.Baršausko gatve link Tunelio g., o į Ažuolyno parko centrinį taką grįžome Radvilėnu plentu. Vėliau trasa keitėsi dėl „Žalgirio“ sporto komplekso pertvarkymo į prekybos ir pramogų centrą MOLAS, dėl Sporto g. įsikuriančio atrakcionų parko, dėl intensyvėjančio automobilių srauto, kol galiausiai Renginių organizavimo Kauno viešosiose vietose komisija leido organizuoti bėgimą tik tuo atveju, jei nebus bėgama nei vienos gatvės važiuojamąją dalimi. Dėl šios priežasties bėgimo nuo A.Vietrino namo teko atsisakyti. Liko tik prie Lietuvos sporto universiteto esantis Ažuolyno parkas su dabartine 2,6 km. trasa ir 2,5 ir 10 km nuotoliais.</p>
Jei vilniečius nemokamai savaitgalį veža į varžybas Panevėžyje, tai kauniečiams važiuoti niekur nereikia, nes šiemet renginio organizatoriai jau aštuonioliktą kartą kviečia dalyvauti bėgime bei prisiminti šviesios atminties doc. A.Vietriną. 1997 m. gegužės 10 d. pirmą kartą buvo surengtas bėgimas Kauno miesto gatvėmis ir parkais Alfonso Vietrino taurei laimėti. Bėgimo iniciatorius Alfonso Vietrino auklėtinis Eugenijus Burokas.
Iki nemokamos išankstinės registracijos pabaigos (2014-05-02 22:00) liko kelios valandos, todėl kviečiame paskubėti REGISTRUOTIS ir atvykti į šį paminėjimo bėgimą.
Trumpai apie bėgimo ištakas.
Alfonsas Vietrinas gimė 1915 m. sausio 15 d. Rygoje. Tėvams grįžus į Lietuvą gyveno Kaune. Čia Vytauto Didžiojo universitete studijavo ekonomiką. 1935 m. dalyvavo studentų pasaulio olimpiadoje Budapešte kur 5000 m bėgime iškovojo ketvirtąją vietą (15:17.6). 1942 m. Kaune laimėjo 3000 m bėgimą prieš Vokietijos maratono čempioną Vėberį. Tačiau karo audros sujaukė gyvenimo ir mokslo ritmą. 1948 m. baigė Lietuvos kūno kultūros institutą.
Vietrinas – vienas pirmųjų Lietuvos sportininkų, kuriems buvo suteiktas SSSR sporto meistro vardas. Jis daugiau kaip 20 kartų gerino ilgų nuotolių ir maratono bėgimo Lietuvos rekordus, nuo 1934 iki 1950 m. buvo Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės narys. Jis buvo sumanus vadovas, organizatorius, kūno kultūros mokytojas Kauno 4-ojoje gimnazijoje ir 6-ojoje vidurinėje mokykloje, dėstytojas Kauno medicinos akademijoje, vienas pirmųjų dėstytojų ir katedros vedėjas Lietuvos kūno kultūros institute. Ši aukštoji mokykla buvo paskutinė jo darbinėje ir kūrybinėje veikloje. A. Vietrinas nemažai nuveikė ir parodė savo išradingumą kuriant sporto bazes. Jis prisidėjo prie lengvosios atletikos vadovėlio rengimo, išleido daug metodinių leidinių, parašė per 40 straipsnių. Būtų sudėtinga išvardinti visus A. Vietrino nuopelnus. Jų buvo gausybė – gražių, taurių ir iškilių, tačiau bene didžiausias – išugdyta meilė sportui, gyvenimui, žmogui. Moksleiviams jis buvo mokytojas, treneris, studentams – docentas, mažiau jį pažinojusiems – buvęs garsus bėgikas, o artimiems bičiuliams ,,Vėjas”. Vėju jį vadino gal todėl, kad visur suspėdavo, gal todėl, kad mokėdavo šiltu žodžiu pavargusį atgaivinti, padrąsinti, o išsišokėlį – atvėsinti.
1996 m. birželio 19 d. doc. A.Vietrinas išėjo Anapilin, tačiau jo idėjos, siekiai ir optimizmas liko mūsų širdyse.
Apie Bėgimo istoriją ir įsimintiną nutikimą
Pirmieji bėgimai buvo nuo A.Vietrino namo A.Smetonos alėjoje, esančio netoli Panemunės tilto iki Lietuvos kūno kultūros instituto (dabas Lietuvos sporto universitetas). Trasos maršrutas tęsėsi A.Smetonos alėja, Panemunės šilu, Nemunas įveikiamas pėsčiųjų tiltu, toliau bėgama A. ir J. Gravrogkų gatve pro „Žalgirio“ stadioną (dabar Prekybos ir pramogų centras MOLAS), K.Baršausko gatve, Slėnio gatvės vingiais ir kalniukais iki Ažuolyno parko ir jo centriniu taku iki finišo Sporto gatvėje. Daugelis vyresnių bėgikų šią trasą prisimena kaip vieną iš vaizdingiausių, nors sunkią, bet vertą tikrų bėgikų.
Bėgant metams trasa keitėsi dėl įvairių priežasčių. Pirmoji gan kurioziška ir sukėlusi sumaištį bėgikų ir organizatorių tarpe. Zoologijos sodui užtvėrus dalį Slėnio gatvės buvo suderinta, kad bėgimo metu vartai bus atidaryti ir bėgikams bus leista prabėgti. Deja atvažiavus bėgikus vedančiam policijos ekipažui vartai neatsidarė ir šiam nieko neliko kaip tik sukti į Gričiupio vėliau Studentų g. ir apsukus papildomą, beveik kilometrų ilgesnį nei numatytą, ratą grįžti į trasą. Dalis bėgikų nubėgo paskui automobilį. Kiti pasuko trumpesniu – pėsčiųjų taku. Suprantama, kad finiše nepatenkintų buvo, bet nugalėtojais buvo paskelbti pirmieji finišavę. Grįžus bėgikus lydinčiam greitosios pagalbos automobiliui buvo apdovanoti nugalėtojai. Ir tik tada grįžo paskutinė grupelė jaunųjų bėgikų. Jei ne rankose laikomi lankstinukai su trasos schema, kuriuos starte gaudavo visi bėgikai galėjo būti ir „dingusių be žinios“. A.Vietrino žmona Sofija Vietrinienė jiems kaip paguodos prizą įteikė maišelį saldainių. Nežinia ar tai dar kas prisimena. O ar prisimena tai jaunieji finišą pasiekę bėgikai?
Kitais metais zoologijos sodą aplenkėme jau leisdamiesi K.Baršausko gatve link Tunelio g., o į Ažuolyno parko centrinį taką grįžome Radvilėnu plentu. Vėliau trasa keitėsi dėl „Žalgirio“ sporto komplekso pertvarkymo į prekybos ir pramogų centrą MOLAS, dėl Sporto g. įsikuriančio atrakcionų parko, dėl intensyvėjančio automobilių srauto, kol galiausiai Renginių organizavimo Kauno viešosiose vietose komisija leido organizuoti bėgimą tik tuo atveju, jei nebus bėgama nei vienos gatvės važiuojamąją dalimi. Dėl šios priežasties bėgimo nuo A.Vietrino namo teko atsisakyti. Liko tik prie Lietuvos sporto universiteto esantis Ažuolyno parkas su dabartine 2,6 km. trasa ir 2,5 ir 10 km nuotoliais.
