<p>Šįkart mūsų akiratyje Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės narė, daugelio varžybų nugalėtoja ir prizininkė. Ši mergina galėtų būti puikus pavyzdys visiems, norintiems pasiekti savo tikslą. Tai telšietė – <b>Remalda Kergytė</b> </p><p><b> 1. Visai neseniai Diana Lobačevskė puse lūpų užsiminė apie galimybę keisti pilietybę. Ar Lietuvoje išties tokios sudėtingos sąlygos profesionaliai sportuoti? </b></p><p>Manau, kad Lietuvoje gana sunkoka sportuoti profesionaliai. Nei vienas nesame apdrausti nuo traumų, kol tavo rezultatai geri, tai bus ir finansinis rėmimas, o jeigu sportininkas susitraumuoja, ir tu per tuos metus jokių rezultatų neparodai, tai tada tenka viską iš savo kišenės traukt. Iš vienos pusės pateisinu tuos sportininkus, kurie keičia pilietybę dėl sudaromų jiems geresnių sąlygų sportuot, o ką belieka daryt, kai nori sportuot ir bent padoriai pragyvent. O pas mus Lietuvoje, ypač šiais laikais labai sudėtinga situacija sporto srityje.</p><p><b> 2. Esi 2009 metų gale suburtos maratono „Svajonių komandos“ narė. Iš jos buvo tikimasi aukštų rezultatų. Ar atsiradusi suirutė (Balčiūnaitės skandalas, Dianos pasvarstymai) nesutrukdys pasiekti užsibrėžtus tikslus? </b></p><p>Tai manau priklauso nuo kiekvienos sportininkės asmeniškai. Man begalo buvo gėda dėl „Svajonių komandos“, kad taip pavedžiau merginas ir kitus žmones, kurie tikėjosi iš mūsų daugiau. Bet toks yra tas sportas, yra nusileidimų ir pakilimų. Tikiu, kad bus dar gerų rezultatų ateityje, per daug esu užsispyrusi, ir sieksiu savo tikslo. Sustot nebegaliu, per daug idėjau pastangų, kad viską mesčiau. Nors po Barselonos visokių minčių buvo.</p><p><b> 3. Tokia maža šalis, kaip Lietuva turi visą komandą pasaulinio lygio maratonininkių. Su vaikinais situacija daug liūdnesnė. Kodėl taip yra? Kodėl maratono tradicijos pasuko į dailiosios lyties pusę?</b></p><p>Vyrų situacija sunkesnė, manau, dėl to, kad pas juos yra daug didesnė konkurencija, o kai konkurencija labai didelė tai ir uždirbti iš maratono jiems yra sunkiau, dėl to dauguma baigę studijas ieškosi darbo, kad galėtų pragyvent. Dėl to ir treniruotės suprastėja. Tačiau jei esi tvirtai uzsibrėžęs savo tikslo imanoma viskas, dėl to vyrams patarčiau taip greit nenuleist rankų, nestovėt vietoj, o ieškot būdų kaip pagerinti savo treniruočių programą, kad maratone būtumėte geriausi.</p><p><b> 4. Kiek tavo lygio maratonininkė turi nubėgti kilometrų per metus, mėnesį? Ar tai riba? Ateityje planuoji kelti kilometražą ar ir toks yra pakankamas tolimesniam tobulėjimui? Koks procentas treniruotėse greito bėgimo (atkarpos, fartlekai, kt.)? </b></p><p> Per mėnesį, jeigu ruošiuosi maratonui, išeina apie 800 km ir daugiau, o per metus nuo 8000 km ir daugiau. Ateityje tikrai žadu didinti kilometražą, ribų tobulėjimui nėra.</p><p><b> 5. Kokiomis savybėmis turi pasižymėti ilgų nuotolių bėgikas/ė? </b></p><p>Reikia daugiausia valios. Kartais taip sunku anksti keltis į rytinę treniruotę, tačiau žinau, kad reikia, ir bėgu... Pirmadieniais nuo pusės šešių ryto. (...) Būna, kad ir per varžybas, bėgdama ilgąją distanciją, pagalvoju, kam aš čia bėgu, ar man to reikia, tačiau valia padeda įveikti save. Kai finišuoji, pajauti palaimą ir džiaugsmą. Man kyla didelis noras kažką pasiekti, kuris ir veda į priekį, skatina daugiau treniruotis. Daug kas priklauso nuo noro. Jeigu labai kažko sieksi ir dirbsi - savo tikslą pasieksi, Aš labai žaviuosi mūsų šalies maratonininke Živile Balčiūnaite. Ji turi tiek ištvermės!</p><p><b> 6. 2006 – 2008 m. tavo maratono rezultatai pastoviai augo. 2009 – 2010 m. atsirado svyravimas. Kokios to priežastys? </b></p><p>Traumos. Tikriausiai mano kojos neatlaiko tokių krūvių, dėl to su jom labai dažnai vargstu. Reikėtų paklaust, ko man nėra skaudėję, bet išsigydai ir vėl į trasą. Dabar ypatingai ieškau įvairiausių būdų, kad kojos būtų kuo stipresnės.</p><p><b> 7. Kokie planai 2011 m. ar dar toliau? Gal galime laukti ko nors išskirtinio? </b></p><p>Dabartiniai planai, tai Dusseldorfo maratonas, Vokietijoje apie gegužės mėnesį, o toliau kaip kojos leis bėgt. Manau, kad šie metai bus nelengvi, reiks jėgų įdėti labai daug.</p><p><b> 8. Kai per mėgėjiškas bėgimo varžybas tenka lenkti ne vieną vyruką, apie ką pagalvoji? Ar visgi lenki kaip eilinį varžovą, neskirstydama į vyrus ir merginas? Jei finišuojant priekyje bėgs vaikinas, ar stengsiesi jį aplenkti? </b></p><p>Niekada nenuvertinu nei vyrų, nei moterų, vertinu kaip eilinius varžovus. Čia gal vyrų reikėtų paklaust, kaip jie jaučiasi kai moteris juos lenkia. Manau, kad būtent jiems tai nepatinka - jaučiu iš kitų.</p><p><b> 9. Ar Jūsų, kaip sportininkės, biografijoje buvo kas nors išskirtinio, neįprasto? </b> </p><p>Visgi man įsimintiniausias buvo Drezdeno maratonas, kai visiškai nesitikėjau ir laimėjau. Pirmą pusę bėgau daug lėčiau nei reikėjo, bet kažkaip antrą pusę atsigavau, jėgų atsirado ir pavijau pirmaujančią merginą. Buvo jėga. Visada svajodavau kirsti juostą pirma, tik tikrai nesitikėjau, kad taip greit išsipildys. Žinoma kitiems atrodys tai nieko neįprasto, tačiau man asmeniškai tai buvo neįtikėtina.</p><p><b> 10. Nuo kelių metų pradėjai sportuoti? Kas įtraukė į sportą? </b></p><p>Aš jau nuo penktos klasės „ieškojau savęs“ - lankiau įvairius būrelius, karatė, baletą, ritminius šokius, tačiau rimtai sportuot pradėjau palyginus gana vėlokai, dešimtoj klasėj atėjau į lengvąją atletiką, trenerė Dalia Pranckuvienė mane pakvietė. Tuomet lankiau dar du būrelius, tai tekdavo per savaitę tik tris kartus į treniruotę ateit. O nuo dvyliktos klasės pradėjau rimčiau žiūrėt į bėgimą, retkarčiais netgi du kartus per dieną darydavau treniruotę. Ot juokinga. Dabar tai įprasta tiek daug laiko skirti sportui.</p><p>Bėgimo rungtį pasirinkau todėl, kad šioje rungtyje man geriausiai sekdavosi. Pasirinkau ne sprintą, o ilgesnius nuotolius todėl, kad, matyt, turiu daugiau ištvermės</p><p><b> 11. Ar turite svajonę ar tikslą susijusį su bėgimu (koks jis)? </b></p><p>Taip. Londono olimpiada.</p><p><b> 12. Ką palinkėtum Lietuvos bėgimo mėgėjams: </b></p><p>Tikriausiai kaip ir visiems sportininkams be sveiktos ir didelės valios nieko nepadarysi, tai to ir linkiu. Būkit ištikimi sau.</p>
Šįkart mūsų akiratyje Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės narė, daugelio varžybų nugalėtoja ir prizininkė. Ši mergina galėtų būti puikus pavyzdys visiems, norintiems pasiekti savo tikslą. Tai telšietė – Remalda Kergytė
1. Visai neseniai Diana Lobačevskė puse lūpų užsiminė apie galimybę keisti pilietybę. Ar Lietuvoje išties tokios sudėtingos sąlygos profesionaliai sportuoti?
Manau, kad Lietuvoje gana sunkoka sportuoti profesionaliai. Nei vienas nesame apdrausti nuo traumų, kol tavo rezultatai geri, tai bus ir finansinis rėmimas, o jeigu sportininkas susitraumuoja, ir tu per tuos metus jokių rezultatų neparodai, tai tada tenka viską iš savo kišenės traukt. Iš vienos pusės pateisinu tuos sportininkus, kurie keičia pilietybę dėl sudaromų jiems geresnių sąlygų sportuot, o ką belieka daryt, kai nori sportuot ir bent padoriai pragyvent. O pas mus Lietuvoje, ypač šiais laikais labai sudėtinga situacija sporto srityje.
2. Esi 2009 metų gale suburtos maratono „Svajonių komandos“ narė. Iš jos buvo tikimasi aukštų rezultatų. Ar atsiradusi suirutė (Balčiūnaitės skandalas, Dianos pasvarstymai) nesutrukdys pasiekti užsibrėžtus tikslus?
Tai manau priklauso nuo kiekvienos sportininkės asmeniškai. Man begalo buvo gėda dėl „Svajonių komandos“, kad taip pavedžiau merginas ir kitus žmones, kurie tikėjosi iš mūsų daugiau. Bet toks yra tas sportas, yra nusileidimų ir pakilimų. Tikiu, kad bus dar gerų rezultatų ateityje, per daug esu užsispyrusi, ir sieksiu savo tikslo. Sustot nebegaliu, per daug idėjau pastangų, kad viską mesčiau. Nors po Barselonos visokių minčių buvo.
3. Tokia maža šalis, kaip Lietuva turi visą komandą pasaulinio lygio maratonininkių. Su vaikinais situacija daug liūdnesnė. Kodėl taip yra? Kodėl maratono tradicijos pasuko į dailiosios lyties pusę?
Vyrų situacija sunkesnė, manau, dėl to, kad pas juos yra daug didesnė konkurencija, o kai konkurencija labai didelė tai ir uždirbti iš maratono jiems yra sunkiau, dėl to dauguma baigę studijas ieškosi darbo, kad galėtų pragyvent. Dėl to ir treniruotės suprastėja. Tačiau jei esi tvirtai uzsibrėžęs savo tikslo imanoma viskas, dėl to vyrams patarčiau taip greit nenuleist rankų, nestovėt vietoj, o ieškot būdų kaip pagerinti savo treniruočių programą, kad maratone būtumėte geriausi.
4. Kiek tavo lygio maratonininkė turi nubėgti kilometrų per metus, mėnesį? Ar tai riba? Ateityje planuoji kelti kilometražą ar ir toks yra pakankamas tolimesniam tobulėjimui? Koks procentas treniruotėse greito bėgimo (atkarpos, fartlekai, kt.)?
Per mėnesį, jeigu ruošiuosi maratonui, išeina apie 800 km ir daugiau, o per metus nuo 8000 km ir daugiau. Ateityje tikrai žadu didinti kilometražą, ribų tobulėjimui nėra.
5. Kokiomis savybėmis turi pasižymėti ilgų nuotolių bėgikas/ė?
Reikia daugiausia valios. Kartais taip sunku anksti keltis į rytinę treniruotę, tačiau žinau, kad reikia, ir bėgu... Pirmadieniais nuo pusės šešių ryto. (...) Būna, kad ir per varžybas, bėgdama ilgąją distanciją, pagalvoju, kam aš čia bėgu, ar man to reikia, tačiau valia padeda įveikti save. Kai finišuoji, pajauti palaimą ir džiaugsmą. Man kyla didelis noras kažką pasiekti, kuris ir veda į priekį, skatina daugiau treniruotis. Daug kas priklauso nuo noro. Jeigu labai kažko sieksi ir dirbsi - savo tikslą pasieksi, Aš labai žaviuosi mūsų šalies maratonininke Živile Balčiūnaite. Ji turi tiek ištvermės!
6. 2006 – 2008 m. tavo maratono rezultatai pastoviai augo. 2009 – 2010 m. atsirado svyravimas. Kokios to priežastys?
Traumos. Tikriausiai mano kojos neatlaiko tokių krūvių, dėl to su jom labai dažnai vargstu. Reikėtų paklaust, ko man nėra skaudėję, bet išsigydai ir vėl į trasą. Dabar ypatingai ieškau įvairiausių būdų, kad kojos būtų kuo stipresnės.
7. Kokie planai 2011 m. ar dar toliau? Gal galime laukti ko nors išskirtinio?
Dabartiniai planai, tai Dusseldorfo maratonas, Vokietijoje apie gegužės mėnesį, o toliau kaip kojos leis bėgt. Manau, kad šie metai bus nelengvi, reiks jėgų įdėti labai daug.
8. Kai per mėgėjiškas bėgimo varžybas tenka lenkti ne vieną vyruką, apie ką pagalvoji? Ar visgi lenki kaip eilinį varžovą, neskirstydama į vyrus ir merginas? Jei finišuojant priekyje bėgs vaikinas, ar stengsiesi jį aplenkti?
Niekada nenuvertinu nei vyrų, nei moterų, vertinu kaip eilinius varžovus. Čia gal vyrų reikėtų paklaust, kaip jie jaučiasi kai moteris juos lenkia. Manau, kad būtent jiems tai nepatinka - jaučiu iš kitų.
9. Ar Jūsų, kaip sportininkės, biografijoje buvo kas nors išskirtinio, neįprasto?
Visgi man įsimintiniausias buvo Drezdeno maratonas, kai visiškai nesitikėjau ir laimėjau. Pirmą pusę bėgau daug lėčiau nei reikėjo, bet kažkaip antrą pusę atsigavau, jėgų atsirado ir pavijau pirmaujančią merginą. Buvo jėga. Visada svajodavau kirsti juostą pirma, tik tikrai nesitikėjau, kad taip greit išsipildys. Žinoma kitiems atrodys tai nieko neįprasto, tačiau man asmeniškai tai buvo neįtikėtina.
10. Nuo kelių metų pradėjai sportuoti? Kas įtraukė į sportą?
Aš jau nuo penktos klasės „ieškojau savęs“ - lankiau įvairius būrelius, karatė, baletą, ritminius šokius, tačiau rimtai sportuot pradėjau palyginus gana vėlokai, dešimtoj klasėj atėjau į lengvąją atletiką, trenerė Dalia Pranckuvienė mane pakvietė. Tuomet lankiau dar du būrelius, tai tekdavo per savaitę tik tris kartus į treniruotę ateit. O nuo dvyliktos klasės pradėjau rimčiau žiūrėt į bėgimą, retkarčiais netgi du kartus per dieną darydavau treniruotę. Ot juokinga. Dabar tai įprasta tiek daug laiko skirti sportui.
Bėgimo rungtį pasirinkau todėl, kad šioje rungtyje man geriausiai sekdavosi. Pasirinkau ne sprintą, o ilgesnius nuotolius todėl, kad, matyt, turiu daugiau ištvermės
11. Ar turite svajonę ar tikslą susijusį su bėgimu (koks jis)?
Taip. Londono olimpiada.
12. Ką palinkėtum Lietuvos bėgimo mėgėjams:
Tikriausiai kaip ir visiems sportininkams be sveiktos ir didelės valios nieko nepadarysi, tai to ir linkiu. Būkit ištikimi sau.
