Pasvarstymai 2010 metų sezoną prisimenant (16)

Iliustracija

Ne toks jau retas atvejis, kai po bėgimo varžybų, bėgimo mylėtojai dalindamiesi įspūdžiais paliečia ir treniruočių niuansus. Siekiant atsakyti bent į keletą klausimų ar suteikti diskusijai dar daugiau peno, siūlome šios savaitės apklausų ciklą: trys viename. Tai trys Lietuvos bėgimo padangėje gerai žinomos asmenybės. Labai artimai susijusios, tačiau iš pažiūros apie tuos pačius dalykus galvojančios kiek kitaip, kas parodo mūsų (o kartu ir treniravimosi) individualumą.

Pirmasis pašnekovas, Aurimas Skinulis - 2010 metų maratonininkas Lietuvoje Nr. 1.

1. Ar galėtum trumpai apžvelgti savo treniruočių principus? Kaip reikia treniruotis, kad rezultatai kasmet kiltų, kaip kad pas patį?

Na, pastaruoju metu mano rezultatai kyla tik ilgosiose distancijose, nors kitą vertus jau keletą metų ir nesiruošių trumpesnėms (3000m, 5000m ), jaučiu, kad jose nebuvau pasiekęs viską ką galėjau. Kad rezultatai kiltų reikia įdėti nemažai darbo, manau, svarbu yra ne tik kažką daryti vien tik dėl to, kad darai, bet kiekviena treniruotė tūrėtų būti pagrįsta. Kodėl būtent tai, kodėl tą dieną, o ne kitą ir panašiai. Kitaip tariant, turi būti nuoseklumas, kryptingumas ir laipsniškas (kartais labai ilgas) ėjimas link užsibrėžto tikslo. Labai svarbu yra treniruočių plano sudarymas ir jo vykdymas, bet tuo pačiu, reikia klausyti ir savęs, nedaryti visko aklai. Jei savijauta puiki - viskas gerai, tačiau būna dienų kada jautiesi tikrai nekaip, o treniruočių plane sunkus darbas. Manau, galima tokiu atveju kažką pakeisti, paklausyti savo organizmo ir draugauti su juo. Žinoma, jokiu būdu nereikėtų pradėti sau nuolaidžiauti. Tikslo išsikėlimas taip pat vaidina svarbų vaidmenį, kalbu apie ilgalaikį tikslą, o ne artimiausio savaitgalio dalyvavimą prabėgime. Reikia žinoti ko noriu, kokias sąlygas turiu tam tikslui pasiekti, realiai įvertinti savo galimybes, o tada jo siekti – tyliai, kantriai, kartais galbūt nusiviliant ir pralaimint, bet siekti. Psichologinis veiksnys taip pat turi didelės reikšmės. Reikia nevengti padirbėti su savimi, kad prieš rimtas varžybas neperdegtum. Į varžybas galima eiti drąsiai, jei tikrai žinai, jog treniruotėse atlikai viską ką galėjai, dirbai daug ir rimtai. Nereipiu dėmesio į varžovus, tikslas – aplenkti save.

Pastaraisiais metais treniruojuosi tikrai nemažai, bent lyginant su savim. Savo rezultatų kylimą ir sieju su kilometražo augimu, geros bazės (3-4 mėnesiai kilometrų „rinkimas“) bagažu ir, žinoma, bėgiojimo stažu bei patirtimi. Sunkiai ir nuobodžiai atidirbus keletą mėnesių „renkant“ kilometrus, vėliau galima tikėtis gero ir produktyvaus darbo greičio treniruotėse, o tuo pačiu ir varžybose.

Trumpai viską aptariant tiktų toks banalus posakis – treniruotis ir bėgti reikia su galva.

2. Kokie bėgimo rezultatų gerinimo principai? Juos bandai gerinti nuolat ar yra kažkokie pereinamieji periodai, kai duodi organizmui atsipūsti? Ar yra kažkokios rezultatų gerinimo ribos, kai nieko nebegali padaryti? Sustojus rezultatams ką darai: keiti metodiką, darai pertrauką ar kita?

Kaip jau minėjau, bandau vengti drastiškumo treniruotėse. Treniruočių apimtį ir krūvį didinu palaipsniui, nuosekliai. Po keletos sunkių savaičių, būtinai darau vieną lengvesnę, bet tai nereiškia, kad visiškai ilsiuosi, tiesiog daugiau lengvesnio darbo. Tarkim pernai, ilsėjaus vieną kartą metuose, kada po maratono, vieną savaitę dariau po vieną treniruotę, kurių metu bėgau tik krosus. Kas dėl rezultatų augimo sustojimo, sunku pasakyti. Kiekvienas turi nuspręsti ir suprasti, kodėl rezultatas nebekyla ir kur problema (amžius, metodika, sveikata, maistas, gyvenimo būdas ar kiti veiksniai). Kol kas, man jie kyla, bent tose rungtyse kurioms ruošiuosi. Ribas nustatyti sunku, kaip sakė vienas mums visiems gerai žinomas bėgikas – mokslininkas: „o kas sakė, kad negali bėgti maratono 2:10, kodėl taip galvoji, kad negali“. Manau, kažkiek tiesos tame yra,. Tiesiog, nagrinėji savo treniruotes, stebi kur dar gali pasitempti, kur yra klaidos, kada jauteis gerai, kada buvo sunku, ir visą tai sudėjus bandai gerinti treniruočių procesą, o tada, manau, kyla ir rezultatas. Žinoma, svajoti nerealiai nereikėtų, tačiau planuoti palaipsniui gerinti savo asmeninius ir kryptingai tam ruošiantis, manau tobulėti visada įmanoma. Labai svarbu yra ir poilsis bei atsistatymas. Jei po pirmos treniruotės visą dieną dar praleidi ant kojų, tai vakarinė treniruotė didelės naudos, manau, jau tikrai neduoda.

Pastebėjau dar vieną įdomų dalyką. Ruošiantis Poznanės maratonui išsiskyriau su ilgamete drauge. Tuo metu mažiausiai galvojau apie bėgimą ir treniruotes, tačiau atėjus į treniruotę viską atlikdavau kaip numatytą, o kartais dar ir greičiau nei reikėdavo. Kai savo galvos neapkrauni būsimos treniruotės planais, tampa viskas lengviau įgyvendinama jos metu. Apskritai, mintys labai galinga jėga, tiek padedant sau treniruojantis ar sveikstant po traumų ar ligų, tiek ir gyvenime santykiuose su žmonėmis.

3. Ar galėtum bėgti dar geriau, nei bėgi dabar? Kas trukdo tą pasiekti?

Žinoma galiu, todėl ir nenustoju treniruotis, nes jei žinočiau, kad jau nebegaliu pasiekti geresnio rezultato, vargu ar tiek treniruočiaus ir aukočiau tiek, kiek dabar aukoju. Tikrai nesijaučiu, kad pasiekiau savo galimybių ribas, žinau kur dar galima pasitempti, padirbėti, ties tuo ir dirbame. Galima verkšlenti, kad nėra salygų treniruotėms, ypač rajonuose žiemą, bet kitaip nebus, kaip nebus ir kitokios žiemos Lietuvoje. Kai buvau jaunesnis daug nervinaus jei oro sąlygos per treniruotę būdavo nekokios, bet pagalvoji, kad tai nuo tavęs nepriklauso, tai kam dėl to nervintis ko pakeisti negali.

4. Ko patartum vengti treniruotėse? Kas yra blogai ir gali sukelti persitreniravimą?

Patarčiau vengti būti begalviu. Kiti bėgikai prisiskaito įvairiausių metodikų, po to bando jas kopijuoti ir aklai sekti. Ne paslaptis, ankstesnių laikų sportininkai treniravosi tikrai žvėriškais krūviais, esam prisiklausę legendų apie šuoliavimus viena koja į Gedimino kalną, bet ne visada kiekybė gali atnešti teigiamų rezultatų. Kaip jau minėjau, geriausiai stebėti save, fiksuoti savo treniruotes, po to jas lyginti, žiūrėti kada ir kaip buvo pasiektas geras rezultatas ir po truputį efektyvinti treniruotes. Žinoma, tai tik mano nuomonė.

5. Kokiais būdais stengiesi išvengti traumų? Ką darai gavęs traumą, siekdamas sušvelninti padarinius? Kaip koreguoji treniruočių krūvius esant traumai?

Aišku, esant tinkamam ir geram finansavimui, traumų profilaktikai renkiesi masažus ar kitas medicinines atsistatymo priemones. Jei iš nieko nekainuojančių, visada renkuosi miegą. Ledas taip pat daro stebuklus kaip ir paprastas spiritas (tik ne į burną). Pastebėjau, kad ilgi ir taisyklingi tempimo pratimai taip pat padeda išvengti raumenų perkrovimo ir traumų. Kėdainiuose yra vienas puikus kiokuchin karate treneris, kuris gerai nusimano tuose dalykuose, tai gaunu tikrai gerų patarimų. Jei kažką pradeda skaudėti, visada patepu kokiais tepalais, darau tempimus, šaldau ir toliau bėgu.

Dažnai, gavus traumą bėgioju kaip ir visada, nemažinu krūvio, tiesa kartais tai priveda iki nebegalėjimo bėgti, tada būna priverstinis poilsis. Tačiau vieną kartą turėjau ir atvirkštinį variantą, kada niekaip nepraeinant skausmui kojoje, nors ir bėgiojant sumažintais krūviais, staiga iš pykčio padidinau kilometražą iki sau būdingo, ir skausmas po kelių dienų dingo.

6. Ar Jūsų kaip sportininko biografijoje buvo kas nors išskirtinio, neįprasto?

Išskirtine patirtimi galėčiau vadinti bėgimą būnant vedliu. Padėti šalia esančiam regos negalią turinčiam bėgikui ir taip įveikti maratoną – yra įdomi patirtis. Būnant vedliu prabėgau du maratonus, vieną iš jų Olimpinėmis Pekino gatvėmis. Tas įspūdis, manau, išliks visam gyvenimui.

Sportuoti papildomai pradėjau tik dvyliktoje klasėje, kai jau reikėjo galvoti kur studijuosiu, o daugiau niekas netraukė, tai ir nusprendžiau eiti ten, kur geriausiai sekėsi, į bėgimo treniruotes. Mokytojas pamatęs mano sugebėjimus ir ištvermę kalbino pradėti bėgioti jau septintoje klasėje, bet tada man dar niekas nerūpėjo. Mokytojas, o dabar ir kolega Vladas Kiaulakis ir šiuo metu aktyviai domisi mano pasiekimais ir visada palaiko bei padeda. Labai mėgstų aktyvų laisvalaikį, daugelį žaidimų, bet aktyviai sportavau tik lengvąją atletiką.

Kol kas įsimintiniausias pasiekimas pastarasis maratonas Poznanėje (2:20:46). Tai ne įspūdingas rezultatas, bet leidžiantis tikėtis šio to daugiau artimiausioje ateityje. Įsiminė ir laimėtas pabaltijo čempionatas, bei atstovavimas Lietuvai Europos komandiniame čempionate. Visada smagu atstovauti savo šaliai.

7. Pasiekei geriausią maratono rezultatą Lietuvoje 2010m. Tačiau pusmaratonyje nuo Tomo M. atsilikai. Ar šios distancijos tokios skirtingos, kad rezultatai skirtingi?

Visos distancijos skirtingos ir reikalauja kitokio pasiruošimo. Maratone didžiają dalį distancijos turi būti taip vadinamas „riedėjimas“, kada savęs neprievartaujant pataikai į nustatytą tempą ir ramiai bėgi. Pusmaratonį kaip ir kitas trumpesnes distancijas galima prabėgti ir per jėgą. Be to, dar ir pusmaratonio distancija suteikia vilčių, po maratono nepraėjus nei mėnesiui pasigerinau asmeninį beveik minute.

8. Kokie planai 2011 m.? Ar nustebinsite Lietuvos bėgimo mylėtojus naujais rezultatais? Ar galime tikėtis maratono normatyvo iš tavęs 2011m. ar 2012m.?

O ką aš nustebinau? Nieko stebinti neketinu. Kad galiu bėgti tokiam rezultatui kaip Poznanėje, žinojau senai, tą matė ir treneris, bei tie, kas matė mano treniruotes, tiesiog tai atsitiko tada, kada turėjo atsitikti. Buvau gerai pasiruošęs ir pavasarį Rygos maratonui, tačiau sutrukdė trauma, kai pagalvoju dabar, gal ir gerai, kad taip atsitiko, nes kiek girdėjau trasa tikrai nebuvo skirta geram rezultatui. Gerai nuteikė žmonių sveikinimai ir palaikymas po Poznanės maratone pasiekto rezultato. Pasveikino keletas žmonių iš kurių nelaukiau šito – malonu. O vien ką reiškią bėgimo legendos Vido Totilo skambutis bei Romo Sausaičio pagiriamieji žodžiai.

Planai – gerinti savo rezultatą, o jei jis pagerės pakankamai tai ir normatyvas bus įvykdytas. Laikas palankus, klubas „Šviesos kariai“ ir treneris Dainius Virbickas rūpinas ir padeda tikrai nuoširdžiai – reikia bėgti dar geriau.

9. Ar turite svajonę ar tikslą susijusį su bėgimu (koks jis)?

Tikaslas – tobulėti. Svajonė – Londonas 2012. O galbūt netolimoje ateityje išvysite ir naują vidurio Lietuvos bėgimo mėgėjų klubą… Žinoma, yra ir daug nerealesnių bei galbūt iš fantastikos zonos svajonių susijusių su bėgimu, bei apskritai sveika gyvensena, reabilitacija ir vaikų užimtumu – tad kol svajonės Lietuvoje neapmokęstintos, svajoti galima.

10. Ką palinkėtum Lietuvos bėgimo mėgėjams:

Linkiu tikslo siekimo ir pasiekimo. Džiugių emocijų bėgimo trasose ir susibūrimuose po jų. Bendravimas suteikia gražių akimirkų, praplečia draugų ir pažįstamų ratą. Bendraukit ir bendradarbiaukit. Pozityvių minčių ir Dievo palaimos visiems.

Parašyta 2011-01-31 , kategorijoje "Kitos"