Pasvarstymai 2010 metų sezoną prisimenant (12)

Iliustracija

Turėjome žmogų maratoną... Bet čia dar nieko! Jūsų dėmesiui ultra-žmogus. Gediminas Kinderis – nėra nuotolio, kuriam jis nesiryžtų, nėra pertraukos, kuri būtų per trumpa, kad vėl startuotų. Bet apie viską nuo pradžių:

1. Dažnas Jūsų kolega pasakytų, kad 30 min. per dieną fizinio krūvio yra privaloma. O bėgimas yra vienas geriausių pasirinkimų. Tačiau pačių medikų tarp bėgikų tėra vienas kitas. Kokios to priežastys?

Nesu kategoriškas, sakyčiau, rekomenduojama per parą atlikti 10 000 žingsnelių. Bet reikia atsižvelgti į žmogaus individualumą, jo savybes – tai tik bendrosios rekomendacijos. Nors man bėgimas padėjo sunkiais gyvenimo momentais išspręsti problemas, atrasti daug naujo, pažvelgti į pasaulį kitomis akimis, bet pasakysiu nuoširdžiai, kad ne visi žmonės gali bėgioti ir tai nėra vienintelis pasirinkimas. Nors bėgiojančius medikus galiu suskaičiuoti ant rankų pirštų, bet prieš penkerius metus pradedant bėgioti man padėjo kolegų Kęstučio Tiknevičiaus ir Liucijaus Ambraškos sukaupta bėgimo patirtis. Man ir pačiam lieka klausimas, kodėl medikų nesutinku bėgimo varžybose. Galiu tik paspėlioti: gal dėl per didelio užimtumo, gal jie yra patekę į įvairias priklausomybes, o gal savo problemas bando spręsti kitais būdais, gal dar ieško savo gyvenimo būdo ir stiliaus...

2. Net ir bėgikai mėgėjai konkuruodami tarpusavyje, neapsieina vien su lengvais krosais. Ar tokios iškrovos žmogaus organizmui taip pat yra sveikos? Koks galimas šalutinis poveikis?

Vėl negaliu kategoriškai pasakyti už kitus. Mano bėgimo “filosofijoje” nėra terminų „įveikti varžovą“, bėgant „įveikti save“, „įveikti trasą“. Mintyse vis “ kalbuosi“ su organizmu, kiek naudoju kompensacinių rezervų. Jei bandysi per didžiulę prievartą įveikti save, gali stipriai pakenkti sau, ką ir padarė keletas mano bičiulių. Savo sveikatos kaina laimėtos taurės nubraukia tas teigiamas emocijas ir naudą, kurią ateityje gali suteikti bėgimas. Savo organizmo sekimas akivaizdžiai padėjo man paros bėgime Bergame 2009 m. (žr.detaliau)

Bėgimo metu planavau daryti pertraukėlę, nubėgus šešiasdešimt kilometrų. Tačiau jau bėgant trisdešimtą kilometrą, kūnas pradėjo reikalauti užbėgti į poilsio zoną. Nesupratau to priežasties, nes prieš keletą mėnesių buvau nubėgęs dvigubai didesnį nuotolį be poilsio. Dar nubėgęs porą kilometrinių ratų, paklausiau savo vidinio balso ir atsisėdau poilsio zonoje. Mano ranka automatiškai išsitiesė į mineralinio vandens butelį - per dvi minutes išgėriau du litrus. Po to iš karto prašviesėjo akyse, atsigavau ir planiniam poilsiui sustojau tik po dvylikos valandų. Tik vėliau supratau, kad man buvo išsivysčiusi stipri dehidratacija, nors troškulio visai nejaučiau. Po to kas kilometrą išgerdavau nebe 0,2, o 0,4 litro skysčių. Taigi nereikia įveikinėti savęs ir trasos. Pasitaikęs akmenėlis trasoje ar duobutė gali taip sužaloti, kad gali tekti visai nutraukti bėgiko karjerą.

O krūviai kiekvienam yra individualūs ir turi būti didinami palaipsniui. Prisiminsiu kolegą Antoną iš Kijevo, kuris manė esąs sportiškas ir galvojo laisvai nubėgti Vilniaus maratoną. Turiu nulenkti galvą prieš jo ištvermę, nes nesitreniravęs nubėgo pusę maratono.

3. Sąnariai. Bėgiojant jie labiau dyla ar stiprėja?

Eilę kartų girdėjau savo kolegų perspėjimus, kad negalima perkrauti bėgimu sąnarių. Paradoksas - patarinėjo tie žmonės, kurie patys nebėgioja. Tikrai žinau, kad klubo ar kelių sąnariai dažniausia persodinami nesportuojantiems žmonėms. Žinau tik kelis atvejus, kai sąnariai buvo implantuoti bėgiojusiems. Ir priešingai, vienas mano bičiulis, bėgiodamas atstatė sąnario judrumą ir išvengė operacijos. O kitas žmogus, jau bėgantis aštuntą kartą apie žemės rutulį, net neturi rimtų sąnarių sutrikimų. Aišku, gali būti laikina sąnario reakcija į per didelį krūvį. Nustebau, kai nuo jaunystės bėgiojęs bičiulis, paskutiniais metais pradėjęs vartoti maisto papildus bėgimo rezultatams pagerinti, pradėjo jausti sąnarių skausmus, nors bėgimo krūvis nesikeitė.

4. Toks populiarus alkoholinių gėrimų naudojimas po varžybų yra baisus bėgikų nuodas ar greitas būdas išnaikinti susikaupusias pieno rūgštis?

„Alkoholis pasirenka mus, o ne mes alkoholį“- pasakė vienas mano bičiulis. Alkoholis yra medžiaga, galinti sukelti rimtą priklausomybę nuo jo. Priklausomybė dažnai gydoma tik ją pakeičiant kita. Teko sutikti nemaža bėgikų mėgėjų ir buvusių profesionalų, kurie įveikė priklausomybę alkoholiui įsitraukdami į bėgimą .

Bedeguoninio (anaerobinio) proceso metu raumenyse susikaupusią rūgštį rezorbuoti (išskirstyti) padeda Petro patartas ir mano išbandytas keturių dienų bėgime aplink Balatono ežerą kontrastinis dušas. (žr.detaliau)

5. Daugumos bėgimo mėgėjų tikslas yra maratonas. Dalis bėgikų, taip kaip Jūs, eina dar toliau (ultra distancijos). Ar tokios distancijos medicininiu požiūriu yra priimtinos žmogaus organizmui?

Organizmo balansui palaikyti nebūtina bėgti maratono, mano manymu užtenka tų 10 000 žingsnių – 7 km per parą. Šiandien man maratonas yra optimalus bėgimas. Jei žmogus bėgdamas jaučiasi gerai, o po bėgimo nelieka neigiamų pasekmių - puiku. Maratono distancijos nenubėgs netreniruotas žmogus. Man teko bėgioti pusantrų metų ir porą sykių treniruotėse besiruošiant maratonui suklydus pasiekti išsekimo ribą, kol nubėgau pirmą varžybinę maratono distanciją. Bėgiojant nemažai teko bandyti, eksperimentuoti ir daryti išvadas.

Vienas mano bičiulis, medicininiu požiūriu neturėjo galimybių nubėgti maratoną. Jo organizme buvo stipriai išderintas vegetacinės sistemos (simpatinės ir parasimpatinės) balansas. Bėgant ilgesnės distancijas, prasidėdavo vėmimas, galvos svaigimas, staigus širdies plakimas. Tačiau bėgimas ir stipri valia padėjo jam ne tik subalansuoti organizmą, bet ir nesunkiai nubėgti maratono distanciją. Taip pat prisimenu, kai bėgant pirmąjį maratoną mane aplenkė jaunuolis su keista bėgimo technika - kaip po pusės kūno paralyžiaus. Tik po finišo sužinojau, kad jaunuolis, turintis žymią negalią, nubėga maratoną. Viename Lenkijos maratonų sutikau žmogų su daliniu kojų paralyžiumi, kuris tik ramentų pagalba judėjo maratono distancijos finišo link.

Man smalsu buvo patirti, paeksperimentuoti kaip medikui - ką patiria organizmas, bėgant ilgesnius atstumus negu maratonas. Taip nukrypau į šešių valandų, šimto kilometrų ir dvidešimt keturių valandų bėgimus. Čia sutikau žmonių su išvystyta hiperkompensacija – paros bėgime sutikau Rimmą Palczevą, kuri pradėjo bėgioti dėl sveikatos sutrikimų ir nepaisant garbingo amžiaus tapo pagrindine Rusijos rinktinės narė paros bėgimuose. (žr.detaliau)

Kitas mano bičiulis, pradėjęs bėgioti dėl širdies-kraujagyslių sistemos sutrikimų ne tik atstatė šią sistemą, bet žymiai padidino organizmo rezervus ir dalyvauja 100 km ir paros bėgimuose. (žr.detaliau)

Žmogaus galimybės didelės ir ne į visus klausimus gali atsakyti medicina. Atsakymų turime ieškoti savyje.

6. Esate bėgęs ne vieną bėgimą užsienyje. Kurį iš jų rekomenduotumėte eiliniam Lietuvos bėgikui, norinčiam 2011 m. sudalyvauti nepamirštamame bėgimo renginyje? Kodėl?

Pats įspūdingiausias ir nepamirštamas buvo kalnų bėgimas 2009 m. Serre Chevalier kalnais ir slėniais Prancūzijoje. Puikus Salomon Extreme maratonas Estijos nacionaliniame parke: tai tarsi susiliejimas su gamta - miškai, kalvos, medžių užvartos, smėlio dykumos, pelkės pilnos bruknių uogų, neįprasti garsai ir kvapai. Atmintyje liko ir daug negarsių, bet su dideliu nuoširdumu ir entuziazmu organizuotų maratono bėgimų Lenkijoje. (žr.detaliau)

Bičiuliams bėgikams rekomenduočiau sudalyvauti Višegrado maratone, kur bėgama iš vienos valstybės į kitą per kalnų perėją.

7. 2010 m. įveikėte 1346 km vien varžybose. Eiliniam bėgikui tai sunkiai suvokiami skaičiai. Ką norite pasiekti tokiu iššūkiu? Ar visa tai turi kažkokį užsibrėžtą tikslą? Ar tėra hobio realizavimo forma?

Varžybų kilometražą suskaičiavau gale metų. Pats buvau nustebęs. Iššūkio nebuvo - tai mano eksperimentavimo, informacijos kaip mediko kaupimo, didelio smalsumo ir ieškojimų pasekmė. 2010 metais turėjau tikslą išbandyti ką nors naujo - nubėgti keturis maratonus per keturias dienas apie Balatono ežerą. (žr.detaliau)

Vėliau Mindaugo iniciatyva pradėjome naują rungtį - nubėgti du maratonus per dvi dienas - taip sutaupomas kelionei skirtas laikas ir materialinės sąnaudos.

Už šį kilometražą ir visus devyniolika metinių maratonų esu dėkingas Mindaugui, kuris organizuoja išvykas - suranda įdomias maratono varžybas, derisi dėl startinių nuolaidų, suderina grafikus, nakvynes, maitinimą ir pats vairuoja šimtus ir tūkstančius kilometrų.

Esu dėkingas Petrui, kuris mane konsultuoja įvairiais bėgimo fiziologijos, mitybos, psichologijos, atsistatymo klausimais. Patarimai nepaprastai vertingi, patikrinti ilgalaike bėgiojimo patirtimi.

Taip pat esu dėkingas šeimos nariams, kurie supranta mano aistrą bėgimui, ją toleruoja, leidžia eksperimentuoti.

8. Elitiniai sportininkai neapsieina be maisto papildų. Ar Jūs juos vartojate? Ką galėtumėte pasakyti tam bėgikui, kuris neapsisprendžia ar jam verta savo mitybą praturtinti papildais?

Ieškodamas būdų organizmo disbalanso atstatymui ir kompensacinių rezervų padidinimui, atradau bėgimą. Problemas galėjau spręsti, naudodamas chemines priemones, medikamentus, maisto papildus, masažus – tai yra taikydamas išorinį įsikišimą. Tačiau mano nuostata buvo, kad organizmą reikia subalansuoti iš vidaus, be išorinio poveikio, atrodė patikimesnė. Sutikau žmogų, kuris nubėgo daugiau kaip trečdalį milijono kilometrų, nenaudodamas jokių papildų, medikamentų ar chemikalų. Jis du kartus pagerino pasaulio bėgimo rekordus, yra vienas iš dviejų lietuvių, patekusių į Gineso rekordų knygą. Pilnavertis maistas, miegas, dvasinės pratybos, gyvenimo vertybių peržiūrėjimas, geros mintys - tai papildai, kurie geriausiai subalansuoja organizmą.

Maisto papildai reikalingi psichologiškai silpnesniems. Juose yra stiprus placebo efektas ar viltis, kad gražaus pavadinimo pakelio turinys padės atgauti ar papildyti jėgas sunkiausiuose 20, 30 ar 35 kilometruose, bėgant maratoną. Dalyvaujant bėgimo varžybose pirmais metais, nors ir nevartojau papildų, bet dėl ramybės įsidėdavau į kišenę gliukozės, šokolado ar saldainių. Bet šios priemonės taip ir likdavo nepanaudotos – todėl supratau, kad jų buvimas man sustiprindavo pasitikėjimą, suteikdavo ramybę, garantiją .

9. Ar Jūsų kaip sportininko biografijoje buvo kas nors išskirtinio, neįprasto? Nuo kelių metų pradėjote sportuoti? Kas jus įtraukė į sportą? Ar lengvoji atletika buvo pirmoji Jūsų sporto šaka, ar galbūt pradėjote nuo kažko kito? Koks įsimintiniausias, geriausias sportinis pasiekimas?

Vaikystėje rimčiau nesportavau. Studijų metais teko keliauti, laikant rankose baidarės ar katamarano irklą, dviračio vairą, kalnietišką lazdą ar ledkirtį. Slidžių žygiuose buvau nuklydęs už poliarinio rato. Aš nesu sportininkas, gamta neapdovanojo manęs bėgiko duomenimis. Bėgti ristele pradėjau spontaniškai, ieškodamas kaip papildyti kompensacinius rezervus, kurių stygių pradėjau jausti. Patekęs į bėgikų tarpą, atradau puikių, dvasiškai stiprių bičiulių. Jų gyvenimo būdas, vertybės labiausiai atitinka mano pasaulėžiūrą, gal skiria tik tai, kad man nėra svarbu nugalėti, aplenkti, pirmauti. Man svarbiausia tai, kad bėgimu išsprendžiu daug vidinių problemų, kurių nemaža buvo susikaupę per gyvenimą.

10. Ar turite svajonę ar tikslą susijusį su bėgimu (koks jis)?

Turiu svajonę, kad Lietuvoje dar daugiau žmonių atrastų bėgimą, kaip puikia priemonę streso įveikimui ir gyvenimo kokybės pagerinimui. Grįžęs iš Danijos, papasakojau savo kolegei, buvusiai sporto meistrei, kad per minutę Kopenhagos gatve prabėga apie dvidešimt žmonių, o dešimt pravažiuoja dviračiu ir kad tai man paliko neišdildomą įspūdį. Buvusi tinklininkė atsakė, kad danai propaguoja sveiką gyvenimo būdą. Atkirtau, kad jie ne propaguoja, o sveikai gyvena. Tik vėliau supratau, kad tokios mintys būdingos mūsų šalies žmonėms – tai yra, kad kas nors propaguotų ir už rankutės mus vestų ...

11. Jūsų Naujametinis palinkėjimas Lietuvos bėgimo mėgėjams:

Linkiu Lietuvos bičiuliams bėgikams likti ir sekančiais metais tokiems pat puikiems, sėkmingai startuoti ir dar sėkmingiau ir su puikia nuotaika pasiekti finišą.

Parašyta 2011-01-19 , kategorijoje "Kitos"