<p>Lietuvos bėgimo mėgėjui Paberžė tai ne gyvenvietė Vilniaus rajone ar įspūdinga Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia, o stipri bėgikų mokykla su <b>Vytautu Gražiu</b> priešakyje. Pats Vytautas yra grėsmingas varžovas ne vien savo bendraamžiams, o bet ir dažnam jaunesniam bėgikui.</p><p><b>1. Jau keletą metų puikiais rezultatais stebina Paberžės sporto mokyklos auklėtiniai, aktyviai dalyvaujantys bėgimo varžybose. Iš pirmo žvilgsnio nedidelis miestelis gali pasigirti visu būriu pajėgių stajerių. Iš kur tokia bėgikų gausa? Kaip pavyksta pritraukti jaunimą į lengvąją atletiką, kai Lietuvoje karaliauja krepšinis?</b></p><p><i>Labai malonu, kad Paberžės apylinkėse galima rasti fiziškai stiprių vaikų, kurie sėkmingai konkuruoja su kitų miestų ar rajonų bėgikais. Nėra jų tiek daug, kiek gali pasirodyti iš pasiekimų mėgėjiškuose bėgimuose, o ir tų pačių tenka ieškoti kiekvienais metais. Šio to pavyko pasiekti, įkalbinėjant treniruotis visus, kurie nors kiek pabėga - vienas kitas išauga į rimtesnį bėgiką. Kitos sporto šakos nemaišo, nes paprasčiausiai jų nėra, o važinėti į Vilnių treniruotis toloka. Beje, krepšinis mūsų apylinkėse nėra antroji "religija", kur kas populiaresnis čia futbolas. Galima dar pridurti, kad dauguma bėgikų yra iš aplinkinių kaimų, o tikrų paberžiečių tik vienas kitas.</i></p><p><b>2. Žiūrint iš šalies, Paberžės sporto mokykla darosi vis labiau pastebima Lietuvos bėgimo padangėje. Tačiau iki šiol komandiniuose turnyruose atstovaujate po bėgimo klubo „Na pagauk“ vėliava. Ar nekyla minčių steigti atskiro klubo ir turnyruose dalyvauti savarankiškai?</b></p><p><i>Komandinėse varžybose atstovaujame "Na pagauk" klubui dėl to, kad mano pažįstamam dar nuo studijų laikų, P.Pranckūnui vis pasiseka mane įkalbėti prisijungti, o ir sekasi mums visai neprastai. Minčių apie dalyvavimą Paberžės komandos vardu visada yra, bet vaikams varžytis suaugusiųjų varžybose sudėtinga. Kurti klubą nematau prasmės, nes iš suaugusių bėgikų Paberžėje esu vienas, vaikams užtenka ir Vilniaus rajono sporto mokyklos grupės.</i></p><p><b>3. Sporto mokyklai 2010 m. buvo pakankamai sėkmingi. Jaunoji karta vis labiau braunasi į Lietuvos bėgikų elitą, bei įneša vis svaresnį indėlį į bėgimo klubo „Na pagauk“ rezultatus. Kaip Jūs patys vertinate rezultatus? Ar buvo pasiekti visi tikslai? Kokie planai 2011 m.?</b></p><p><i>Pastarieji keli metai buvo sėkmingi. Laimime respublikos kroso pirmenybes rajonų grupėje, turime įvairių amžiaus grupių Lietuvos pirmenybių nugalėtojų ir prizininkų - kaip taisyklė, dažniausiai mergaičių. Ne išimtis ir praėję metai: A.Kolesnik ir V.Godlevska nugalėdavo ir Lietuvos ir tarptautinėse jaunių varžybose, V.Dopolskas ir S.Dopolskaitė pelnė po kelis apdovanojimus jaunimo grupėje. Atskirų rungčių metų geriausiųjų dešimtukuose Lietuvoje turime 7 atstovus. Tokį lygį tikimės išlaikyti ir 2011-ais.</i></p><p><b>4. Jūsų, kaip trenerio požiūriu, kokios priežastys lemia, kad tarptautiniu mastu lietuvių rezultatai yra kukloki? Tai įgimta, ar lemia aplinkinės priežastys, kurias mes patys galime pakeisti?</b></p><p><i>Kai kalbama apie Lietuvos bėgikų pasiekimus tarptautiniame lygyje, tai man kyla mintis, jog nėra ko labai norėti. Per mažai gyventojų turime tam, kad dažnai išaugtų A.Antipovo ar Ž.Balčiūnaitės lygio stajeriai. O kur dar kitos sporto šakos su krepšiniu priešakyje? Manau, ne vienas bėgimo talentas dėl to lieka neatrastas. Nemažai ydų yra sportininkų rengimo sistemoje, tiksliau, jos nebuvime. Nėra sklandaus perėjimo kritiniuose jauno žmogaus amžiaus perioduose: baigus vidurinę mokyklą, vėliau - aukštąją. Sportininkai čia paliekami likimo valiai ir tokiu būdu prarandama ne vienas talentas.</i></p><p><b>5. Šiemet 100 km bėgimas Lietuvos pajūriu apsistojo Nidoje ir įgijo tarptautinių varžybų statusą. Iki šiol puikiai bėgdavote 6h bėgime bei Bėgime pajūriu, todėl bėgimo mėgėjai ir šioje distancijoje tikėjosi iš Jūsų pačių aukščiausių rezultatų. Pasiektas rezultatas yra brandus, tačiau norisi tikėti, kad galėjote ir geriau. Ko pritrūko šiam krikštui? Ar trūko pasiruošimo, ar kitos priežastys lėmė tokį rezultatą?</b></p><p><i>100 km Nidoje - turbūt blogiausias dešimtmečio startas. Nesėkmingo pasirodymo priežastys yra kelios: nenusisekusi kelionė į Lenkiją, likus porai savaičių iki starto, nemalonumai prieš pat varžybas, netikėti skausmai po pusės nuotolio.</i></p><p><b>6. Pradedančio mėgėjo tikslas paprastai būna maratonas. Tai viena garbingiausių rungčių. Įveikus maratoną nesinori sustoti. Bet ar verta skubėti link 100 km, ar panašaus kalibro distancijų? Ką patartumėte mėgėjams kurių akyse po truputi ima žaižaruoti ultra distancijų ugnelės? Kaip joms pasiruošti, kad bent jau būtų pasiektas finišas? Ar yra kažkoks amžiaus cenzas?</b></p><p><i>Žmogui, kuris įveikė maratoną ir jam tai nesukėlė per daug aštrių pojūčių, galima tik palinkėti sėkmės ultra bėgime. Patarimais nenorėčiau švaistytis, nes daug kas priklauso nuo individualių ypatumų. Nubėgti, kad ir 100 km, gali kiekvienas pilnametis bėgikas, jei tik kantrybės pakanka. Kitas reikalas, kai siekiama aukštų rezultatų - tada reiktų pirmiausia greitumu pasirūpinti, o kai rezultatai nebekyla, tada ultra bėgimu užsiimti. Manau, nesulaukus 30-ies rodytis ultra varžybose ankstoka, bet tai tik mano nuomonė.</i></p><p><b>7. Ar Jūsų kaip sportininko biografijoje buvo kas nors išskirtinio, neįprasto? Nuo kelių metų pradėjote sportuoti? Kas jus įtraukė į sportą? Ar lengvoji atletika buvo pirmoji Jūsų sporto šaka, ar galbūt pradėjote nuo kažko kito? Koks įsimintiniausias, geriausias sportinis pasiekimas?</b></p><p><i>Pirmoji mano sporto šaka buvo slidinėjimas - kilęs esu iš Zarasų rajono, o ten žiemos sportas ir dabar populiarus. Jokių aukštumų slidinėjime pasiekti nepavyko, taigi studijų metais išbandžiau dar keletą sportinių užsiėmimų, bet prie nieko rimtai neapsistojau.</i></p><p><i>Bėgioti mane pastūmėjo žmonės su sportu nelabai turintys ką bendro. Keliavau po kalnus, ir dar prieš kelionę gavau patarimą: „jei nori grožėtis kalnais, o ne priekyje einančio batais, tai pabėgiok". Patarimas pasirodė vertas dėmesio, pradėjau bėgioti. Pamatęs, kad galiu nubėgti 20 - 30 km ir tai nedaro didelio įspūdžio, nutariau įveikti maratoną - ką ir padariau 1996 m (Europos centras - Vilnius). Toliau kaip reklamoje - kartą paragavęs, negali sustoti.</i></p><p><i>Per 14 aktyvaus bėgimo metų įsimintinų varžybų buvo nemažai: naktiniai ultra bėgimai, estafetinės varžybos druskos kasyklose, bėgimai kalnuose, jau neminint maratonų ar 6 h varžybų. Rimčiausi rezultatai būtų šie: Valmieros maratonas 2:37:24; 50 km Upsaloje 3:15:21; 6 h Žiežmariuose 79,6 km; 1/2 maratono Vegorževe 1:12:44; 1 h Marijampolėje 17354 m - pasirodo tai Lietuvos rekordas keturiasdešimt kelintų metų grupėje (kažkas ir veteranų rekordus fiksuoja!).</i></p><p><b>8. Ar turite svajonę ar tikslą susijusį su bėgimu (koks jis)?</b></p><p><i>Ateičiai didelių planų nekuriu. 2011-ais gerai būtų nubėgti maratoną greičiau nei 2:40, per 6 h virš 80 km. Svajones savo sieju auklėtinių pasirodymais.</i></p><p><b>9. Kokį startą išskirtumėte 2010 m. kaip Jums patį įsimintiniausią? Ir kokį, kaip geriausią pasiekimą?</b></p><p><i>Įsimintiniausios varžybos besibaigiančiais metais buvo kelios: Daugpilio maratonas,kurį pavyko laimėti bejėgiškai stebint, kaip paskutiniuose ratuose artėja persekiotojai; krosas Ogrėje, kur teko bėgti be apšilimo - o prabėgau kaip normaliai apšilęs; bėgimas apie Balatoną - pirmąkart daugiadienės ultra varžybos.</i></p><p><b>10. Jūsų Kalėdinis palinkėjimas Lietuvos bėgimo mėgėjams:</b></p><p><i>Visiems bėgimo mėgėjams linkiu nešaltos ir nesniegingos žiemos bei linksmų artėjančių švenčių (apklausa vyko dar iki švenčių).</i></p>
Lietuvos bėgimo mėgėjui Paberžė tai ne gyvenvietė Vilniaus rajone ar įspūdinga Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia, o stipri bėgikų mokykla su Vytautu Gražiu priešakyje. Pats Vytautas yra grėsmingas varžovas ne vien savo bendraamžiams, o bet ir dažnam jaunesniam bėgikui.
1. Jau keletą metų puikiais rezultatais stebina Paberžės sporto mokyklos auklėtiniai, aktyviai dalyvaujantys bėgimo varžybose. Iš pirmo žvilgsnio nedidelis miestelis gali pasigirti visu būriu pajėgių stajerių. Iš kur tokia bėgikų gausa? Kaip pavyksta pritraukti jaunimą į lengvąją atletiką, kai Lietuvoje karaliauja krepšinis?
Labai malonu, kad Paberžės apylinkėse galima rasti fiziškai stiprių vaikų, kurie sėkmingai konkuruoja su kitų miestų ar rajonų bėgikais. Nėra jų tiek daug, kiek gali pasirodyti iš pasiekimų mėgėjiškuose bėgimuose, o ir tų pačių tenka ieškoti kiekvienais metais. Šio to pavyko pasiekti, įkalbinėjant treniruotis visus, kurie nors kiek pabėga - vienas kitas išauga į rimtesnį bėgiką. Kitos sporto šakos nemaišo, nes paprasčiausiai jų nėra, o važinėti į Vilnių treniruotis toloka. Beje, krepšinis mūsų apylinkėse nėra antroji "religija", kur kas populiaresnis čia futbolas. Galima dar pridurti, kad dauguma bėgikų yra iš aplinkinių kaimų, o tikrų paberžiečių tik vienas kitas.
2. Žiūrint iš šalies, Paberžės sporto mokykla darosi vis labiau pastebima Lietuvos bėgimo padangėje. Tačiau iki šiol komandiniuose turnyruose atstovaujate po bėgimo klubo „Na pagauk“ vėliava. Ar nekyla minčių steigti atskiro klubo ir turnyruose dalyvauti savarankiškai?
Komandinėse varžybose atstovaujame "Na pagauk" klubui dėl to, kad mano pažįstamam dar nuo studijų laikų, P.Pranckūnui vis pasiseka mane įkalbėti prisijungti, o ir sekasi mums visai neprastai. Minčių apie dalyvavimą Paberžės komandos vardu visada yra, bet vaikams varžytis suaugusiųjų varžybose sudėtinga. Kurti klubą nematau prasmės, nes iš suaugusių bėgikų Paberžėje esu vienas, vaikams užtenka ir Vilniaus rajono sporto mokyklos grupės.
3. Sporto mokyklai 2010 m. buvo pakankamai sėkmingi. Jaunoji karta vis labiau braunasi į Lietuvos bėgikų elitą, bei įneša vis svaresnį indėlį į bėgimo klubo „Na pagauk“ rezultatus. Kaip Jūs patys vertinate rezultatus? Ar buvo pasiekti visi tikslai? Kokie planai 2011 m.?
Pastarieji keli metai buvo sėkmingi. Laimime respublikos kroso pirmenybes rajonų grupėje, turime įvairių amžiaus grupių Lietuvos pirmenybių nugalėtojų ir prizininkų - kaip taisyklė, dažniausiai mergaičių. Ne išimtis ir praėję metai: A.Kolesnik ir V.Godlevska nugalėdavo ir Lietuvos ir tarptautinėse jaunių varžybose, V.Dopolskas ir S.Dopolskaitė pelnė po kelis apdovanojimus jaunimo grupėje. Atskirų rungčių metų geriausiųjų dešimtukuose Lietuvoje turime 7 atstovus. Tokį lygį tikimės išlaikyti ir 2011-ais.
4. Jūsų, kaip trenerio požiūriu, kokios priežastys lemia, kad tarptautiniu mastu lietuvių rezultatai yra kukloki? Tai įgimta, ar lemia aplinkinės priežastys, kurias mes patys galime pakeisti?
Kai kalbama apie Lietuvos bėgikų pasiekimus tarptautiniame lygyje, tai man kyla mintis, jog nėra ko labai norėti. Per mažai gyventojų turime tam, kad dažnai išaugtų A.Antipovo ar Ž.Balčiūnaitės lygio stajeriai. O kur dar kitos sporto šakos su krepšiniu priešakyje? Manau, ne vienas bėgimo talentas dėl to lieka neatrastas. Nemažai ydų yra sportininkų rengimo sistemoje, tiksliau, jos nebuvime. Nėra sklandaus perėjimo kritiniuose jauno žmogaus amžiaus perioduose: baigus vidurinę mokyklą, vėliau - aukštąją. Sportininkai čia paliekami likimo valiai ir tokiu būdu prarandama ne vienas talentas.
5. Šiemet 100 km bėgimas Lietuvos pajūriu apsistojo Nidoje ir įgijo tarptautinių varžybų statusą. Iki šiol puikiai bėgdavote 6h bėgime bei Bėgime pajūriu, todėl bėgimo mėgėjai ir šioje distancijoje tikėjosi iš Jūsų pačių aukščiausių rezultatų. Pasiektas rezultatas yra brandus, tačiau norisi tikėti, kad galėjote ir geriau. Ko pritrūko šiam krikštui? Ar trūko pasiruošimo, ar kitos priežastys lėmė tokį rezultatą?
100 km Nidoje - turbūt blogiausias dešimtmečio startas. Nesėkmingo pasirodymo priežastys yra kelios: nenusisekusi kelionė į Lenkiją, likus porai savaičių iki starto, nemalonumai prieš pat varžybas, netikėti skausmai po pusės nuotolio.
6. Pradedančio mėgėjo tikslas paprastai būna maratonas. Tai viena garbingiausių rungčių. Įveikus maratoną nesinori sustoti. Bet ar verta skubėti link 100 km, ar panašaus kalibro distancijų? Ką patartumėte mėgėjams kurių akyse po truputi ima žaižaruoti ultra distancijų ugnelės? Kaip joms pasiruošti, kad bent jau būtų pasiektas finišas? Ar yra kažkoks amžiaus cenzas?
Žmogui, kuris įveikė maratoną ir jam tai nesukėlė per daug aštrių pojūčių, galima tik palinkėti sėkmės ultra bėgime. Patarimais nenorėčiau švaistytis, nes daug kas priklauso nuo individualių ypatumų. Nubėgti, kad ir 100 km, gali kiekvienas pilnametis bėgikas, jei tik kantrybės pakanka. Kitas reikalas, kai siekiama aukštų rezultatų - tada reiktų pirmiausia greitumu pasirūpinti, o kai rezultatai nebekyla, tada ultra bėgimu užsiimti. Manau, nesulaukus 30-ies rodytis ultra varžybose ankstoka, bet tai tik mano nuomonė.
7. Ar Jūsų kaip sportininko biografijoje buvo kas nors išskirtinio, neįprasto? Nuo kelių metų pradėjote sportuoti? Kas jus įtraukė į sportą? Ar lengvoji atletika buvo pirmoji Jūsų sporto šaka, ar galbūt pradėjote nuo kažko kito? Koks įsimintiniausias, geriausias sportinis pasiekimas?
Pirmoji mano sporto šaka buvo slidinėjimas - kilęs esu iš Zarasų rajono, o ten žiemos sportas ir dabar populiarus. Jokių aukštumų slidinėjime pasiekti nepavyko, taigi studijų metais išbandžiau dar keletą sportinių užsiėmimų, bet prie nieko rimtai neapsistojau.
Bėgioti mane pastūmėjo žmonės su sportu nelabai turintys ką bendro. Keliavau po kalnus, ir dar prieš kelionę gavau patarimą: „jei nori grožėtis kalnais, o ne priekyje einančio batais, tai pabėgiok". Patarimas pasirodė vertas dėmesio, pradėjau bėgioti. Pamatęs, kad galiu nubėgti 20 - 30 km ir tai nedaro didelio įspūdžio, nutariau įveikti maratoną - ką ir padariau 1996 m (Europos centras - Vilnius). Toliau kaip reklamoje - kartą paragavęs, negali sustoti.
Per 14 aktyvaus bėgimo metų įsimintinų varžybų buvo nemažai: naktiniai ultra bėgimai, estafetinės varžybos druskos kasyklose, bėgimai kalnuose, jau neminint maratonų ar 6 h varžybų. Rimčiausi rezultatai būtų šie: Valmieros maratonas 2:37:24; 50 km Upsaloje 3:15:21; 6 h Žiežmariuose 79,6 km; 1/2 maratono Vegorževe 1:12:44; 1 h Marijampolėje 17354 m - pasirodo tai Lietuvos rekordas keturiasdešimt kelintų metų grupėje (kažkas ir veteranų rekordus fiksuoja!).
8. Ar turite svajonę ar tikslą susijusį su bėgimu (koks jis)?
Ateičiai didelių planų nekuriu. 2011-ais gerai būtų nubėgti maratoną greičiau nei 2:40, per 6 h virš 80 km. Svajones savo sieju auklėtinių pasirodymais.
9. Kokį startą išskirtumėte 2010 m. kaip Jums patį įsimintiniausią? Ir kokį, kaip geriausią pasiekimą?
Įsimintiniausios varžybos besibaigiančiais metais buvo kelios: Daugpilio maratonas,kurį pavyko laimėti bejėgiškai stebint, kaip paskutiniuose ratuose artėja persekiotojai; krosas Ogrėje, kur teko bėgti be apšilimo - o prabėgau kaip normaliai apšilęs; bėgimas apie Balatoną - pirmąkart daugiadienės ultra varžybos.
10. Jūsų Kalėdinis palinkėjimas Lietuvos bėgimo mėgėjams:
Visiems bėgimo mėgėjams linkiu nešaltos ir nesniegingos žiemos bei linksmų artėjančių švenčių (apklausa vyko dar iki švenčių).
